Kas svarbiau: dalyvauti ar laimėti?

Kas svarbiau: dalyvauti ar laimėti?

Teko dalyvauti vienoje vaikų šventėje, kurios metu vyko įdomiausiai papasakotos istorijos konkursas. Vaikų ir jų tėvų išmonei nebuvo ribų, jie vaidino, dainavo ir visaip kaip stengėsi savo istorijas pristatyti kuo įdomiau. Vyko rimtos varžybos, buvo netgi suburta ir vaikams pristatyta vertinimo komisija. Po visų pasirodymų vertinimo komisija išėjo tartis. Salėje tiek tarp dalyvių, tiek tarp žiūrovų įsivyravo laukimo nuotaikos. Ir štai komisijos nariams sugrįžus buvo paskelbta – visi dalyviai pasirodė šauniai ir visi yra šio konkurso laimėtojai. Vaikai sėdėjo nustebę, nesupratę ir nusivylę. Suprantu, kad organizatoriai pasirinko saugiausią kelią ir apdovanojo diplomais visus dalyvius, bet ar „laimi visi“ yra geriausias būdas užbaigti konkursą?

Nors nuo vaikystės girdime tokius posakius kaip „Svarbu ne laimėti, o dalyvauti“ arba „Laimėjo draugystė“, tačiau augdami nuolat susiduriame su kitų asmenų vertinimais, kurie norime mes to ar nenorime skatina mus rungtyniauti ir konkuruoti. Žinoma, ne kiekvienas žaidimas turi virsti rungtyniavimu, bet jei vyksta rungtynės ar konkursas kažkas jas būtinai laimi, o kažkas pralaimi.

Rungtyniavimo tarp vaikų nereikėtų stabdyti ar vengti, nes jiems tai puiki galimybė išmokti:

  • kryptingai siekti savo tikslų;
  • „sveikai“ reaguoti į pralaimėjimą;
  • būti objektyvesniems ir empatiškesniems.

Dalyvaujant konkurse ar sporto varžybose visų pirma reikėtų vaikams padėti išsikelti konkrečius asmeninius tikslus, atsižvelgiant į jų galimybes ir jau turimus pasiekimus. Toks tikslas turėtų būti reikalaujantis iš vaiko daug pastangų, tačiau įmanomas pasiekti. O konkurso laimėjimas gali būti tik siekis, bet jokiu būdu ne tikslas. Išsikeldami tikslą laimėti net nežinodami visų savo varžovų galimybių, mes tarsi dalyvaujame loterijoje. Kita vertus, jei pasirenkame nesiekti pergalės, o tiesiog dalyvauti, atimame iš savęs energiją, pasiduodame net nepradėję. Todėl rungtyniavimo dvasia labai svarbi visuose konkursuose ir varžybose, tik svarbu yra nepamiršti, kad rungtyniaujame su savimi, o ne su kitais. Kaip teigė vaikų psichologas dr. Timothy Gunn „Pagrindinis dalykas ko vaikai turi išmokti varžydamiesi tarpusavyje, kad svarbiausias jų varžovas yra jie patys.“

Dažniausiai, mes suaugusieji, slopiname vaikų konkurenciją norėdami išvengti audringų jų reakcijų į pralaimėjimus. Priimti pralaimėjimą niekada nėra lengva, o vaikams tai sekasi ypač sunkiai dėl daug silpnesnių savikontrolės įgūdžių ir labiau nuo išorinių vertinimų priklausančios savivertės. Skatindami vaikus tik dalyvauti nesiekiant pergalės, nesuteikiame jiems galimybių patirti tiek sėkmę, tiek nesėkmę. O vaikystėje ypač svarbu yra išmokti „sveikai“ reaguoti į nesėkmę, nesusiejant jos su savo asmenybe. Pralaimėjus varžybas ar konkurse neužėmus prizinės vietos visų pirma svarbu yra įsivertinti savo asmeninį progresą, nes gali pasirodyti, kad buvo pasiekti daug geresni asmeniniai rezultatai lyginant su ankstesniais kartais. Taip pat svarbu yra neguosti vaiką ir žadėti, kad kitą kartą geriau pasiseks, o drauge išanalizuoti priežastis kas ir kodėl nepavyko, bei atsižvelgti į tai ruošiantis kitoms varžyboms ar konkursui. Tačiau visų svarbiausia yra padėti vaikui suprasti, kad vienos ar dvejos, o gal ir penkios pralaimėtos varžybos nereiškia, kad jis/ji yra nieko vertas. Kiekvienas iš mūsų yra vertingas nepriklausomai nuo mūsų turimų pasiekimų, o kiekvienas pralaimėjimas yra tik pamoka siekti geresnių rezultatų.

Ne mažiau svarbu yra vaikams mokytis priimti ir laimėjimus. Visi myli ir garbina nugalėtojus, tačiau šlovė turi ir savo pavojų. Vienas tokių pavojų gali būti nepagarbus ar netgi žeminantis elgesys su varžovais. O vėliau toks „laimėtojas-pralaimėtojas“ požiūris gali persikelti ir į kasdienį vaiko bendravimą. Čia svarbi išlieka ta pati žinutė, kad mes esami visi vienodai svarbūs ir vertingi, nepriklausomai ar šiandien mes nugalėjome ar pralaimėjome. Kitas pavojus yra susijęs su noru daugiau džiaugtis laimėjimu, nei analizuoti savo veiksmus. Pasidžiaugti ir pasidalinti su visais savo pasiekimu yra labai svarbu ir būtina, bet norint ateityje pasiekti dar geresnių rezultatų svarbu ir išanalizuoti kas pavyko puikiai, o ką dar reikėtų patobulinti. Jei rungtyniaujame su savimi, tai rungtynių pabaigoje nebūna sunku varžovams paspausti rankos nepriklausomai kas laimėjo ir padėkoti vieni kitiems, kad padėjo mums siekti asmeninės pergalės.

Skatinkime vaikus būti aktyviais varžybų ar konkursų dalyviais ir laimėti siekiant geriausio asmeninio rezultato!

Parašykite komentarą