Pykstame visi be išimties ir tai yra normalu, nes pyktis yra viena iš įgimtų emocijų ir negalime pasirinkti pykti mums ar nepykti. Tačiau visada galime pasirinkti kaip reaguoti supykus. Kartais šaukiame ir pasakome vieni kitiems daug skaudžių žodžių, kartais ilgai ir kantriai tylime ištisas dienas, o kartais imame elgtis taip, kad tam žmogui ant kurio pykstame sukeltume diskomfortą.

Tik atpažindami savyje pyktį ir įvardindami sau kodėl staiga supykome, galime sukontroliuoti savo elgesį ir išvengti agresyvių žodžių ar veiksmų kito atžvilgių. Bet tai pavyksta ne iš karto, to mokomės ir dažniausiai mokomės visą gyvenimą.

Kai supyksta labai maži vaikai, jie dažniausiai verkia, o vėliau pradeda mėtyti daiktus. Nes juk reikia kažkaip iš savęs tą pykčio emociją išmesti. Paaugus neišvengiamos tampa muštynės, o gerai įvaldžius kalbą atsiranda ir piktos frazės, tokios kaip „nekenčiu tavęs!“ ar „gausi į galvą!“.

Suvaldyti iš pykčio kylantį agresyvų elgesį nėra lengvas uždavinys net mums suaugusiems, o mūsų vaikai mokosi kontroliuoti savo pyktį lygiai taip pat kaip mokosi vaikščioti, kalbėti, skaityti ar rašyti. Tai yra procesas ir mūsų pareiga yra padėti jiems suprasti kas su jais vyksta bei pamokyti kaip suvalgyti savo pyktį.

Agresyvus elgesys pasireiškia ne iš karto

Jei turėtume galimybę atidžiai nuolat stebėti vaiką, pamatytume, kad jo agresyvus elgesys neatsiranda iš niekur. Jis pasireiškia, kai atsiradusi kūne įtampa siunčia pavojaus signalus. Ir tada vaikas reaguoja taip, kaip moka. Dažniausiai bandydamas kovoti su savo įtampa vaikas reaguoja agresyviai.

O įtampa gali kilti dėl pačių įvairiausių dalykų: kažkas nepavyko, turi daryti ne tai ką nori ar eiti ne ten kur nori, bijo ko nors ar nesupranta, o gal tiesiog nuobodu, trūksta veiklos arba ištroško, pavargo. Kaip dažnai būna, kad ryte buvęs visai geras vaikas į vakarą tiesiog pasiuto be priežasties. O gal priežastis – nuovargis, per daug veiklos, per daug įspūdžių ir iš to kylanti įtampa išsilieja per agresyvų elgesį.

Deja, tokios galimybės nuolat stebėti savo vaikus ir sureaguoti anksčiau nei pasireiškia jų agresyvus elgesys ne visada turime. O ir pastebėti vidinius dalykus, tokius kaip įtampą ar pyktį, yra ženkliai sudėtingiau nei pamatyti patį elgesį.

Kas gali padėti sumažinti vaikų agresyvų elgesį

Žinodami, kad agresyvus elgesys kyla iš įtampos ir pykčio, galime padėti savo vaikams jį mažinti lavindami šias keturias kompetencijas:

1. Savikontrolės lavinimas
Tai gebėjimo nugalėti ir suvaldyti savo impulsus lavinimas. Vaikuose gebėjimas suvaldyti kylančią įtampą lyginant su saugusiais dar labai silpnas, iš to ir kyla agresija. Savikontrolės lavinimui puikiai tinka žaidimai, kurie sumažina įtampą ir moko kontroliuoti savo kūną.

Tai galėtų būti:
– Gaudynės ar šokiai pagal mėgstamą muziką (padeda nuimti įtampą kūne).
– Slėpynės (nes pasislėpus reikia išlaukti, kol suras).
– Žaidimas „Diena-naktis“ (bėgiojant ir staiga sustojus reikia išbūti nesujudėjus).
– Žaidimas „Radijas“ (imituodami ranka reguliuojam garso stiprumą, o vaikai kalba arba dainuoja kontroliuodami savo balso stiprumą).
– Piešimas kreidelėmis (grojant muzikai, geriausiai tinka būgnų garsai, vaikai ant popieriaus piešia abstrakcijas, apskritimus ar linijas, taip išliedami įtampą).

Šiuos žaidimus galima vaikams pasiūlyti spontaniškai, jei matote, kad vaikui ar tarp vaikų kyla įtampa.

2. Emocijų atpažinimas ir mokymasis tinkamai jas išreikšti
Emocijų atpažinimas savyje ir kituose padeda vaikams jaustis saugiau. Kartais, ypač mažesni vaikai, rimtą veidą mato kaip piktą ir tai jiems gali sukelti įtampą.

Emocijų pažinimui puikiai tinka:
– Knygų skaitymas, žurnalų su įvairiomis veido išraiškomis vartymas, filmukų žiūrėjimas ir visas šias veiklas lydintis aptarimas.
– Taip pat labai naudinga pastebėjus, tam tikrą vaiko emociją ją įvardinti, pvz. „matau, kad tu supykai“, „ar tau baisu?“ ir pan.
– Mokydami vaikus atpažinti emocijas įvardinkime ir kaip mes patys jaučiamės arba kaip jaučiasi kiti žmonės, esantys aplink jus.

Kalbėdamiesi su vaikais apie tai, kaip tinkamai išreikšti kylančias emocijas, pirmiausiai klauskime jų pačių pasiūlymų, o tada pridėkime ir savo variantų. Klauskime kokie būdai jiems padėtų išlieti pyktį. Kartu aptarkime vaikų siūlomus variantus: ar jie tinkami ar ne, ir kodėl. Geriausiai, kai pasirinkti emocijų išraiškos variantai būna iš anksto pasiūlyti pačių vaikų, o kilus pykčiui galima tiesiog priminti vaikui, ką jis galėtų dabar padaryti, kad padėtų sau nurimti.

Variantų gali būti įvairių, priklausomai nuo situacijos (esame lauke, namuose, svečiuose, parduotuvėje ir pan.) ar vaikų temperamento:
– Ramesniam vaikui gali padėti: iškvėpti orą į saują, atsigerti vandens, apsiprausti veidą, išpiešti emociją ant lapo ir pan.
– Aktyviam vaikui gali labiau tikti: glamžyti popierių, pabėgioti, boksuoti pagalvę, paspardyti kamuolį ir pan.

3. Empatijos lavinimas
Tai gebėjimo suprasti kito žmogaus norus ir emocijas bei atsižvelgti į juos lavinimas. Kuo mažesni mūsų vaikai, tuo dažniau pas juos vyrauja noras situaciją pritaikyti savo poreikiams, neatsižvelgiant į kitus. Empatijos lavinimas padeda vaikams lengviau priimti situacijos pasikeitimus, kurie nuo jų nepriklauso.

Lavinti empatiją padeda:
– Grupiniai ir komandiniai žaidimai. Jie skatina vaikus pirmenybę teikti ne savo asmeniniams, o grupės interesams. Siekdami laimėti kaip komanda, vaikai mokosi pastebėti kitų komandos narių poreikius ir padėti jiems.
– Žaidimas „Išgelbėk draugą“. Šio žaidimo metu vaikas rizikuoja dėl draugo, nes turi nepagautas paliesti jau pagautą ir „sustingusį“ draugą taip jį išlaisvindamas.
– Knygų skaitymas ir filmų žiūrėjimas aptariant kaip jautėsi personažai ir ką vaikas būtų daręs kitaip, kaip būtų padėjęs ir pan.

4. Socialinių įgūdžių lavinimas
Dažnai vaikų agresyvus elgesys, toks kaip kito stumdymas ar kumščiavimas gali būti tiesiog bandymas tokiu būdu atkreipti į save dėmesį, komunikuoti su kitais. Kaip bendrauti, kaip tinkamai išreikšti savo norus ir jausmus vaikai mokosi ne tik stebėdami aplinką, bet ir ją imituodami per socialinius žaidimus. Tokie socialiniai žaidimai gali būti: „namai“, „gimtadienis“, „parduotuvėje“, „kavinėje“, „svečiuose“, „ligoninėje“ ir pan. Žaidimų metu, kitaip nei realiose situacijose, galime stabdyti „veiksmą“ ir kartu su vaiku aptarti agresyvų elgesį, jei tai pasireiškė.

Dar socialinių įgūdžių lavinimui padeda istorijų skaitymas ir analizavimas. Skaitydami knygą vaikams, nebijokime stabtelėti ir paklausti ką apie vieną ar kitą istorijos herojaus poelgį mano pats vaikas. Tai parodo mums, kaip vaikas mato tą situaciją ir suteikia progą pakalbėti apie tinkamą ir netinkamą elgesį.

Į vaikų agresyvų elgesį reaguokime ne su pykčiu, o supratingai ir kantriai, taip kaip kantriai mokome savo vaikus sėstis ant puoduko ar valgyti su šaukštu.