Tuomet, kai mūsų tik pradėjusiam vaikščioti mažyliui vis dar reikia nuolatinės globos ir pagalbos, jau pradeda formuotis ir pirmosios savarankiškumo užuomazgos. Vėliau vaikui paaugus, ieškome būdų kaip ugdyti jo savarankiškumą, tačiau pats natūraliausias būdas būtų – leisti vaikui nuo pačios mažumės tyrinėti aplinką ir išbandyti savo galimybes.

Remiantis E. Eriksono psichosocialinės raidos stadijomis nuo 1 iki 3 metų vaikai mokosi patys pasirūpinti savimi: naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Jų pagrindine užduotimi šiame amžiaus tarpsnyje tampa savarankiškumo siekimas. Savo vaikams norime tik pačio geriausio, todėl esame visada pasiruošę jiems padėti, patarti ir apsaugoti nuo pavojų. Tačiau pernelyg saugodami galime net nepastebėti kaip mūsų vaikai pradės nuolat abejoti savo sugebėjimais ir taps nuo mūsų priklausomi. Todėl mūsų užduotis turėtų būti ne tik apsaugoti vaiką, bet ir skatinti jo autonomijos ir nepriklausomybės jausmą.

Savarankiškumo siekimas mums yra įgimtas poreikis ir apie jį mūsų vaikai tik išmokę kalbėti praneša žodžiais „aš pats galiu“. Deja, mes, suaugusieji ne visada esame pasiruošę priimti šį „aš pats galiu“ iššūkį, nes čia mums tenka labai atsakinga užduotis – išlaikyti balansą:
– kiek leisti vaikui tyrinėti ir veikti pačiam, o kada reikėtų įsitraukti ir padėti;
– kada skatinti iniciatyvumą ir leisti pasirinkti, o kada sudrausminti ir pareikalauti laikytis taisyklių;
– kaip drąsinti būti aktyviam ir tuo pačiu perspėti apie galimus pavojus.

Rekomendacijos, kurios gali padėti skatinti vaikų savarankiškumą:

• Suteikime vaikui laisvę veikti ir priimti sprendimus. Laisvė veikti nereiškia, kad vaikas gali daryti viską, ką nori. Skatindami vaiko smalsumą ir aktyvumą taip pat turime atsakingai stebėti jo veiksmus ir nedvejodami įsitraukti, jei vaikui gresia pavojus arba jis nesilaiko tinkamo elgesio taisyklių. Pavyzdžiui, nestabdykime vaiko jei jis nuo lentynos ima visas knygas vieną paskui kitą, bet po to paaiškinkime ir pareikalaukime visas jas sudėti atgal į lentyną.
• Suteikime vaikui galimybę pasirinkti. Turėdamas galimybę rinkti vaikas mokosi savarankiškai analizuoti ir priimti sprendimus. Pasirinkimo galimybė nereiškia, kad jis gali rinktis ką tik nori. Siūlydami pateikime vaikui du ar tris variantus ir parinkime juos atsakingai. Visi siūlomi variantai turi būti mums patiems priimtini ir saugūs vaikui. Pavyzdžiui, siūlydami desertą paminėkime spurgas ar varškės sūrelį, o nepageidaujamų desertų net nesiūlykime. Kviesdami vakarienės neklauskime ar vaikas nori valgyti, o pasiūlykime jam pasirinkti, su kokiomis daržovėmis jis nori valgyti kotletuką.
• Gerbkime ir įvertinkime vaiko pastangas. Norėdami paskatinti vaiko savarankiškumą pagrindinį dėmesį kreipkime ne į rezultatą, o į pastangas, kurias vaikas parodė siekdamas to rezultato. Net ir pati nekalčiausia pajuoka ar sugėdinimas atima iš vaiko drąsą bandyti iš naujo ir sukelia abejones savo galimybėmis. Vietoj kritikos ir nuosprendžio, kad kažkas nepavyko, pasiūlykime vaikui kartu paanalizuoti situaciją ir įvardinkime kas jam pasisekė, o ko dar reikėtų pasimokyti. Pavyzdžiui, kai vaikas mokosi pats įsipilti vandens, galima įvertinti jo pastangas susirasti stiklinę ir atsisukti vandens butelį, tačiau dar reikės pasimokyti kaip pripildyti stiklinę nepraliejant vandens pro šalį.
• Neskubėkime atlikti veiksmų už vaiką. Mūsų noras padėti vaikui ir apsaugoti jį nuo nesėkmės, paskatina mus imtis veiksmų ir neprašytiems įsitraukti į vaiko veiklą. Tačiau užbaigdami užduotis už vaiką, kurias pagal amžių jis gali atlikti savarankiškai, siunčiame jam žinutę, kad jis nesugeba ir iš jo tėvai nieko gero nesitiki. Čia svarbu yra mūsų kantrybė ir palaikymas. Tačiau ne mažiau svarbu yra stebėti ir įvertinti ar užduotis atitinka vaiko amžiaus galimybes. Jei pamatome, kad užduotis vaikui per sunki, būtinai pasiūlome savo pagalbą ir paaiškiname, kodėl tos mūsų pagalbos reikia. Mūsų įsitraukimas yra svarbus siekiant, kad formuotųsi adekvatus vaiko savo galimybių vertinimas.
• Palaikykime ir padrąsinkime vaiką veikti savarankiškai. Kartais vaikui reikia tik mūsų buvimo šalia ir tylaus palaikymo, kartais pasakymo, kad tikime jo sugebėjimais ir ryžtu įveikti iškilusias kliūtis. Suteikdami vaikui galimybę pačiam iki galo atlikti užduotį, taip sustipriname jo nepriklausomybės jausmą ir pasitikėjimą savimi. Pavyzdžiui, jei vaikas suabejojo savo galimybėmis iškepti pyragą, neskubėkime padėti, pirmiausia padrąsinkime žodžiais „pabandyk dar kartą“, „pagalvok, ką dabar darytum kitaip“, „aš tikiu, kad šį kartą tau gali pasisekti“ ir pan.
• Ne reikalaukime paklusti, o išmintingai vadovaukime vaikui. Dažnai vaikai atsisako vykdyti mūsų prašymus tuo tarsi protestuodami, kad varžomas jų savarankiškumas. Tačiau ar mūsų prašymai nėra labiau panašūs į nurodymus ir paliepimus, kurie reikalauja besąlygiškai paklusti. Vietoje reikalavimų, siekime išmintingai vadovauti savo vaikams motyvuodami juos ir skatindami siekti savo tikslų. Pavyzdžiui, kartu su vaiku aptardami dalykus, kurie jį šiuo metu domina ir palaikydami, bet tuo pačiu primindami jūsų susitarimus ir pareigas.

Būkime kantrūs ir drąsus padėdami savo vaikams augti savarankiškomis asmenybėmis!