Kasmet augantis vaikų, kuriems diagnozuojami autizmo spektro sutrikimai, skaičius didina ne tik poreikį ieškoti kuo efektyvesnių pagalbos būdų, bet ir skatina aktyviau šviesti visuomenę apie šiuos sutrikimus. Higienos institutas 2016-2020 m. „Visuomenės sveikatos netolygumų“ ataskaitoje skelbia, kad vaikų (0–17 m.) su įvairiapusiais raidos sutrikimais (TLK-10-AM kodas F84) bei vaikystės autizmu (F84.0) skaičius nuolat didėjo. Berniukų, diagnozuotų su vaikystės autizmu skaičius nuo 2016 m. iki 2020 m. padidėjo 1,9 karto, o mergaičių – 2,2 karto.

Aiškinamajame psichologijos terminų žodyne autizmo spektro sutrikimas apibrėžiamas kaip nervų sistemos raidos sutrikimas, kuriam būdingi emocijų ir jausmų raiškos sunkumai, elgesio įkyrybės, bendravimo ydos (Bagdonas ir Bliumas, 2019). Autizmo spektro sutrikimas apima autizmą, Asperger‘io sindromą ir kai kuriuos kitus vaikų neurologinės raidos sutrikimus (Bagdonas ir Bliumas, 2019).

Sunkumai, su kuriais dažniausiai susiduria vaikai su autizmo spektro sutrikimais

Vaikams su autizmo spektro sutrikimais daugiausiai iššūkių kelia kognityviniai ir socialiniai sunkumai. Kognityviniai (arba pažintiniai) ir socialiniai gebėjimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir abipusiai veikia vieni kitus (Attwood, 2013). Todėl siekiant padėti vaikams su autizmo spektro sutrikimais reikėtų vienodai atsakingai atsižvelgti į abi sritis, nes socialiniai sunkumai gali apriboti ir kognityvinius gebėjimus, o mokymosi sunkumai gali daryti poveikį ir vaikų socializacijai.

Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų pažintiniai gebėjimai, tokie kaip atmintis, dėmesys, kalba, pasižymi kraštutinumais ir vaikų pasiekimai gali varijuoti nuo didelių gabumų turinčių vaikų iki turinčių didelių mokymosi sunkumų (Carpenter et al., 2002). Daugiausiai sunkumų vaikams kyla dėl dėmesio sutrikimų: tiek susikaupiant ir išlaikant dėmesį ties konkrečia veikla, tiek paskirstant dėmesį arba perkeliant jį nuo vienos veiklos prie kitos (Carpenter et al., 2002).

Kaip nurodo Attwood (2013) vienas iš autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bruožų yra kokybinis socialinės sąveikos sutrikimas, kuris pasireiškia per socialinio ir emocinio abipusio kontakto stoką bei vaiko amžių neatitinkinančius santykius su bendraamžiais. Attwood (2013) išskiria šiuos socialinius sunkumus, su kuriais vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimų, susiduria kasdieniame gyvenime: sunku perskaityti informaciją iš kito žmogaus akių; kitų žmonių mintis supranta pažodžiui; kitiems žmonėms gali atrodyti kad elgiasi nemandagiai; ypatingai sąžiningi; gali persekioti paranojos jausmas; negebėjimas pamatyti, kad kitas asmuo galbūt žino ir nori padėti; nerimas; ilgesnė socialinės informacijos apdorojimo trukmė, nes remiasi ne intuicija, o informacija; greitesnis fizinis ir emocinis nuovargis. Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai paprastai turi mažiau draugų, rečiau ir trumpiau žaidžia su kitais vaikais, nes jiems sunku įgyvendinti tokias draugystės sąlygas kaip dalijimąsi, pagalbą ir bendradarbiavimą (Bauminger & Kasari, 2000; Bauminger & Shulman, 2003; Bauminger et al., 2003 cit. iš Attwood, 2013). Vaikams su autizmo spektro sutrikimu socialinių įgūdžių reikia tikslingai mokytis.

Pagrindiniai veiksniai, lemiantys vaikams taikomos terapijos efektyvumą

Vaikų su autizmo spektro sutrikimu patiriamiems kognityviniams ir socialiniams sunkumams lengvinti egzistuoja nemažai metodų: medikamentinis gydymas, speciali dieta, maisto papildų terapija, ergoterapija, logopedija bei elgesio ir raidos terapijos, kurios pastaruoju metu tampa dominuojančiu metodu ir pateikia vis daugiau jų efektyvumą pagrindžiančių mokslinių tyrimų (Ospina et al., 2008).

Tačiau šiuo metu egzistuojanti tokių elgesio ir raidos terapijų gausa gali būti rimtas iššūkis tiek tėvams, tiek specialistams, siekiant įvertinti metodikų efektyvumą ir pasirinkti konkrečiam vaikui tinkamiausią terapiją ar intervencinį metodą. Vertinant metodikų efektyvumą svarbu yra atsižvelgti į daugelį veiksnių, kurie gali lemti šių metodikų efektyvumą.

Terapijų, besiremiančių taikomąja elgesio analize, efektyvumą lemiantys veiksniai

Taikomąja elgesio analize (angl. trumpinys ABA) paremtos terapijos yra bene labiausiai moksliškai ištirtos ir randama daug tyrimų, įrodančių jų efektyvumą. Yu ir kitų (2020) atliktoje taikomąja elgesio analize grįstų intervencijų efektyvumą apžvelgiančioje meta analizėje išskiriama, jog ilgalaikis, visapusiškos taikomąja elgesio analize besiremiančios intervencijos taikymas yra naudingas vaiko su autizmo spektro sutrikimu viso gyvenimo vystymuisi, nes šios intervencijos galimai turi lėtesnį efektą, t. y. jų teigiamas poveikis pradeda reikštis ne iš karto, o po tam tikro laiko. Virues-Ortega (2010) analizuodamas taikomąja elgesio analize grįstų intervencijų efektyvumą  teigia, jog intervencijos intensyvumas ir trukmė turi akivaizdžią įtaką: kalbos įgūdžiams naudos turi intervencijos trukmė, o funkciniam ir psichosocialiniam elgesiui – intensyvumas. Intervencijos intensyvumas, kaip efektyvumui poveikį turintis veiksnys, buvo tirtas ir Reed ir kitų (2007) tyrime bei patvirtino, jog nauda vaikams iš intervencijos taikymo 40 val. per savaitę ženkliai labiau išreikšta nei iš 10 val. ar mažiau per savaitę trukmės. Vis dėlto tiek Virues-Ortega (2010), tiek Reed ir kiti (2007) svarsto, jog tam tikram etape intervencijos poveikis galimai išsenka – Reed ir kiti (2007) mano, jog maždaug nuo 20 val. per savaitę toliau didinant intervencijos intensyvumą, gaunamas teigiamas poveikis pradeda mažėti.

Granpeesheh ir kiti (2009) teigia, jog didžiausia taikomąja elgesio analize paremtų intervencijų nauda gaunama, kai terapija teikiama pagal ankstyvosios intensyvios elgesio intervencijos (angl. trumpinys EIBI) modelį: nuo 30 iki 40 val. per savaitę, 2 ar daugiau metų pradedant iki 5 metų amžiaus. Taigi išskiriamas dar vienas svarbus veiksnys terapijos efektyvumui – vaiko amžius. Harris ir Handleman (2000) tyrimas taip pat parodė reikšmingą koreliaciją tarp vaiko amžiaus intervencijos pradžioje ir galutinės mokymosi vietos: vaikai, pradėję intervenciją ankstesniame amžiuje, vėliau dažniau mokėsi įprasto, o ne specifinio ugdymo klasėje nei vaikai, intervenciją pradėję vėlesniame amžiuje. Tiura ir kiti (2017) atliko tyrimą, kurio metu išryškino dar kelis intervencijų efektyvumą lemiančius veiksnius – vaiko kognityvinės funkcijos lygis, autizmo spektro sutrikimo diagnozės sunkumas, gimtoji kalba bei lytis.

Tęsiant apie kitus efektyvumą lemiančius veiksnius, jau minėtoje Yu ir kitų (2020) atliktoje meta analizėje taip pat atkreipiamas dėmesys, jog tėvų įsitraukimas ir sinchroniškumas su specialistais turi įtakos pagerinant vaiko komunikaciją ir socialinį bendravimą.

Struktūruoto mokymo programos efektyvumą lemiantys veiksniai

Esminis struktūruoto mokymo programos (toliau – TEACCH) bruožas yra visos dienos aiškios struktūros išlaikymas, įtraukiant ir vaiko veiklas namuose. Siekiant išpildyti pastarąją sąlygą svarbus vaidmuo tenka ir tėvams. Tėvai yra specialiai apmokomi, tačiau programos įgyvendinimo efektyvumas didžiąja dalimi priklauso nuo to, kiek nuosekliai tėvai išlaiko mokymo struktūrą ir kiek laiko namuose skiria vaiko mokymui. Taigi tėvų vaidmuo siekiant programos efektyvumo yra labai svarbus veiksnys (Ozonoff & Cathcart, 1998). Taip pat yra svarbu paminėti, kad net ir įgiję žinių kaip dirbti su TEACCH programa tėvai ir mokytojai teigė, kad norint pasiekti rezultatų, reikia daugiau laiko ir praktikos taikant šią programą (Probst & Leppert, 2008). Tai leidžia manyti, kad žinios ir patirtis taikant šią programą yra taip pat svarbus veiksnys.

Dar vienas mokslinėje studijoje minimas TEACCH programos veiksnys yra integracija. Vaikų su autizmo spektro sutrikimu integracija klasėje turi būti susijusi su ugdymo proceso pritaikymu, supaprastinimu ir aiškios struktūros sukūrimu. Tik tada galima tikėtis, kad programa duos laukiamų rezultatų (Panerai et al., 2002).

Tyrimų metu buvo nustatyta, kad ankstyva ir intensyvi terapija duoda geriausių rezultatų, todėl vaikų amžius yra vienas iš veiksnių sąlygojantis programos efektyvumą. Kuo anksčiau vaikui su autizmo spektro sutrikimu bus pradėtas taikyti struktūruotas mokymas, tuo geresnių rezultatų galima pasiekti. Rekomenduojama į programą įsijungti ne vėliau kaip iki 5 metų (Ozonoff & Cathcart, 1998).

Ankstyvos pradžios Denverio modelio efektyvumą lemiantys veiksniai

Ankstyvos pradžios Denverio modelio (toliau – ESDM) efektyvumą statistiškai pagrindžia meta analizės tyrimas, kuriame teigiama, kad ESDM modelio taikymas didžiausią poveikį turi vaikų su autizmo spektro sutrikimais pažintinių procesų ir kalbos lavinimui, o poveikio kitose srityse, tokiose kaip autizmo simptomatika, prisitaikantis elgesys, socialinis bendravimas ar pasikartojantys judesiai, skirtumai buvo statistiškai nereikšmingi (Fuller et al., 2020).

Tyrėjai lygindami vaikų pasiekimus išskyrė, kad tėvų arba kitų šeimos narių įsitraukimas į terapijos procesą buvo svarbus ESDM efektyvumą lemiantis veiksnys (Rogers et al., 2021). Tokius rezultatus tyrėjai aiškina ilgesne tėvų dalyvavimo terapijoje trukme.

Dar vienas ESDM efektyvumą lemiantis veiksnys galėtų būti vaikų amžius. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad tiek ESDM terapiją gavusių, tiek kontrolinės grupės vaikų (gavusių bendro pobūdžio specialistų pagalbą) pasiekimai buvo geresni priklausomai nuo jų amžiaus, t. y. kuo ankstesniame amžiuje buvo skiriama terapija, tuo didesnį poveikį ji turėjo vaiko raidai (Rogers et al., 2021). Tai leidžia manyti, kad ankstyva diagnostika ir terapijos taikymas yra svarbus veiksnys siekiant ESDM efektyvumo.

Santykiais pagrįstos terapijos “DIR/Floortime“ efektyvumą lemiantys veiksniai

Santykiais pagrįstos terapijos (toliau – DIR) išskirtinumas yra į vaiko poreikius ir pomėgius orientuota veikla, kuri vyksta žaidimo forma natūralioje vaikui aplinkoje. Atsižvelgiant į šias terapijos sąlygas jos efektyvumui svarbiais veiksniais tampa suaugusiojo (dažniausiai tėvų) gebėjimas kuo tiksliau identifikuoti ir atliepti vaiko interesus bei sukurti vaiką įtraukiančią ir motyvuojančią žaidimų aplinką (Wieder & Greenspan, 2003). Vieno tyrimo metu matuojant DIR terapijos efektyvumą, buvo nustatytas reikšmingas poveikis tyrime dalyvavusių vaikų su autizmo spektro sutrikimu abipusės komunikacijos įgūdžiams, elgesio organizavimui ir tarpusavio santykių kūrimui (Liao et al., 2014). Tyrėjų manymu DIR terapijos sėkmingumui didelę įtaką turėjo aktyvus tėvų vaidmuo tiek nustatant individualius vaiko poreikius ir pomėgius, tiek sistemingai taikant DIR terapiją namuose (Liao et al., 2014).

Kitas tyrėjų išskirtas veiksnys, turintis įtakos DIR terapijos efektyvumui, yra individualizuotas turinys, kuris yra pritaikytas pagal vaiko, turinčio autizmo spektro sutrikimų, individualius gebėjimus, interesus ir emocinę būseną (Mercer, 2017).

DIR terapijos trukmė tyrėjų taip pat buvo įvardinta kaip galimas jos efektyvumą lemiantis veiksnys, nes tyrimo metu buvo pastebėta, kad geresnių rezultatų pasiekė tie vaikai, kurių tėvai skyrė daugiau laiko DIR terapijai namuose, tačiau šie skirtumai nebuvo statistiškai reikšmingi (Mercer, 2017).

Apibendrinimas

Apibendrinant išanalizuotus mokslinius tyrimus matome, kad vaikams taikomų terapijų efektyvumą lemiančiais veiksniais pagal svarbą yra įvardinama:

• Terapijos intensyvumas ir trukmė.
• Tėvų įsitraukimas ir terapijos taikymas namuose.
• Vaiko ankstyvas amžius.
• Vaiko kognityviniai gebėjimai.
• Terapijos integracija į natūralią vaiko aplinką (darželį, mokyklą, namus).

Siekiant parinkti vaikui ir šeimai tinkamiausią terapijos metodą ar jų derinius, svarbu yra atsižvelgti į vaiko turimus gebėjimus ir poreikius. Tačiau ne mažiau svarbu yra turėti mintyje ir šių metodų efektyvumą lemiančius veiksnius. O visų svarbiausia yra tėvų ir specialistų bendradarbiavimas siekiant kuo geriau pažinti vaiko poreikius ir kartu surasti tinkamiausius būdus kaip padėti vaikui saugiai augti ir mokytis. 

Literatūra

• Attwood, T. (2013). Aspergerio sindromas. Išsamus vadovas. Margi raštai.
• Bagdonas, A. ir Bliumas, R. (2019). Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
• Carpenter, M., Pennington, B. F., & Rogers, S. J. (2002). Interrelations among social-cognitive skills in young children with autism. Journal of autism and developmental disorders, 32(2), 91-106. https://doi.org/10.1023/a:1014836521114
• Fuller, E. A., Oliver, K., Vejnoska, S. F., & Rogers, S. J. (2020). The effects of the Early Start Denver Model for children with autism spectrum disorder: a meta-analysis. Brain sciences, 10(6), 368. https://doi.org/10.3390/brainsci10060368
• Granpeesheh, D., Dixon, D. R., Tarbox, J., Kaplan, A. M., & Wilke, A. E. (2009). The effects of age and treatment intensity on behavioral intervention outcomes for children with autism spectrum disorders. Research in Autism Spectrum Disorders, 3(4), 1014-1022. https://doi.org/10.1016/j.rasd.2009.06.007
• Harris, S. L., & Handleman, J. S. (2000). Age and IQ at intake as predictors of placement for young children with autism: A four-to six-year follow-up. Journal of autism and developmental disorders, 30(2), 137-142. https://doi.org/10.1023/a:1005459606120 
• Yu, Q., Li, E., Li, L., & Liang, W. (2020). Efficacy of Interventions Based on Applied Behavior Analysis for Autism Spectrum Disorder: A Meta-Analysis. Psychiatry investigation, 17(5), 432–443. https://doi.org/10.30773/pi.2019.0229
• Liao, S. T., Hwang, Y. S., Chen, Y. J., Lee, P., Chen, S. J., & Lin, L. Y. (2014). Home-based DIR/Floortime™ intervention program for preschool children with autism spectrum disorders: Preliminary findings. Physical & occupational therapy in pediatrics, 34(4), 356-367. https://doi.org/10.3109/01942638.2014.918074
• Mercer, J. (2017). Examining DIR/Floortime™ as a treatment for children with autism spectrum disorders: A review of research and theory. Research on Social Work Practice, 27(5), 625-635. https://doi.org/10.1177/1049731515583062
• Ospina, M. B., Krebs Seida, J., Clark, B., Karkhaneh, M., Hartling, L., Tjosvold, L., … & Smith, V. (2008). Behavioural and developmental interventions for autism spectrum disorder: a clinical systematic review. PloS one, 3(11), e3755. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0003755
• Ozonoff, S., & Cathcart, K. (1998). Effectiveness of a home program intervention for young children with autism. Journal of autism and developmental disorders, 28(1), 25-32. https://doi.org/10.1023/a:1026006818310
• Panerai, S., Ferrante, L., & Zingale, M. (2002). Benefits of the Treatment and Education of Autistic and Communication Handicapped Children (TEACCH) programme as compared with a non‐specific approach. Journal of intellectual disability research, 46(4), 318-327. https://doi.org/10.1046/j.1365-2788.2002.00388.x
• Petrauskaitė, I. (2021). Visuomenės sveikatos netolygumai. Vaikų ligotumo įvairiapusiais raidos sutrikimais apžvalga (2016–2020 m.) (Nr. 1(44), 13 p.). Higienos institutas.
• Probst, P., & Leppert, T. (2008). Brief report: Outcomes of a teacher training program for autism spectrum disorders. Journal of autism and developmental disorders, 38(9), 1791-1796. https://doi.org/10.1007/s10803-008-0561-y
• Reed, P., Osborne, L. A., & Corness, M. (2007). Brief report: Relative effectiveness of different home-based behavioral approaches to early teaching intervention. Journal of autism and developmental disorders, 37(9), 1815-1821. https://doi.org/10.1007/s10803-006-0306-8
• Rogers, S. J., Estes, A., Lord, C., Vismara, L., Winter, J., Fitzpatrick, A., … & Dawson, G. (2012). Effects of a brief Early Start Denver Model (ESDM)–based parent intervention on toddlers at risk for autism spectrum disorders: A randomized controlled trial. Journal of the American Academy of Child & Adolescent Psychiatry, 51(10), 1052-1065. https://doi:10.1016/j.jaac.2012.08.003
• Tiura, M., Kim, J., Detmers, D., & Baldi, H. (2017). Predictors of longitudinal ABA treatment outcomes for children with autism: A growth curve analysis. Research in developmental disabilities, 70, 185-197. https://doi.org/10.1016/j.ridd.2017.09.008
• Virués-Ortega, J. (2010). Applied behavior analytic intervention for autism in early childhood: Meta-analysis, meta-regression and dose–response meta-analysis of multiple outcomes. Clinical psychology review, 30(4), 387-399. https://doi.org/10.1016/j.cpr.2010.01.008
• Wieder, S., & Greenspan, S. I. (2003). Climbing the symbolic ladder in the DIR model through floor time/interactive play. Autism, 7(4), 425-435. https://doi.org/10.1177/1362361303007004008