Paauglių asmenybės tapatumo raidą lemiantys veiksniai

Paauglių asmenybės tapatumo raidą lemiantys veiksniai

Vienas iš reikšmingiausių mūsų asmenybės formavimosi laikotarpių neabejotinai yra paauglystė. Paauglystėje pasirodo pirmosios suaugusio žmogaus savasties užuomazgos, susijusios su socialiniais vaidmenimis ir jų įvairove. Nors paauglystės amžiaus ribos yra pakankamai sąlygiškos, tačiau kiekvienas paauglys susiduria su savo tapatybės paieškomis. Būtent paauglystėje kartu su klausimu „kas aš esu“ pradedami kelti ir klausimai „koks aš turėčiau/norėčiau būti?“ arba „kuris aš esu tikras?“ ir pan. Todėl nenuostabu, kad paaugliai ima maištauti siekdami išbandyti kuo daugiau įvairių socialinių vaidmenų.

Paauglystės laikotarpiu pagrindine tolimesnės sėkmingos raidos užduotimi tampa savo tapatumo kūrimas (Myers & DeWall, 2021). Tarp mokslininkų nėra susiformavusios vieningos nuomonės, kada pradeda formuotis asmenybės tapatumas. Vieni šaltiniai teigia, kad jo užuomazgas galima įžvelgti jau kūdikystėje, kiti mano, kad tai nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Tačiau visi vienareikšmiškai sutinka, kad niekas iš mūsų negali pabėgti nuo tapatybės klausimo. O paauglystėje tapatumo, kaip savasties ir savojo Aš vaizdo susiformavimo klausimai tampa ypač svarbūs (Klimstra et al., 2010). Su asmenybės tapatumo paieškomis paauglystėje susijęs ir maištaujantis paauglių elgesys. Nors visi paaugliai turi panašių elgsenos bruožų, tačiau kiekviena situacija turi ir specifinių ypatumų. Norėdami padėti paaugliams spręsti tapatumo klausimus, visų pirma turime suprasti kokie aplinkos veiksniai įtakoja tam tikrą jų požiūrį, nuostatas ar veiksmus.

Kas vyksta paauglystėje?

Paauglystė tai žmogaus amžiaus tarpsnis, pereinantis iš vaikystės į suaugystę. Paauglystės pradžia siejama su lytinio brendimo pradžia, o pabaiga – dažniau su psichine ir socialine branda, kuri baigiasi tada, kai asmuo suvokia savo tapatumą, numato ateities perspektyvą, susikuria vertybių sistemą, geba prisiimti atsakomybę už savo elgesį, moka ne tik užmegzti, bet ir palaikyti tarpasmeninius santykius (Bagdonas ir Bliumas, 2019).

Plačiausiai paauglystės laikotarpiu vykstančius procesus analizavo E. Erikson remdamasis savo psichosocialinės asmenybės raidos teorija. Pagrindinė paauglystės stadijos užduotis – pasiekti Ego tapatumą ir išvengti vaidmenų neaiškumo bei sumaišties. Todėl šiuo laikotarpiu paauglys siekia išsiaiškinti kas jis/ji yra, koks jis/ji yra ir kokiu jis/ji taps (Erikson, 2004). Anot E. Erikson, mūsų tapatumas yra susijęs su vidiniu poreikiu išlikti pačiu savimi ir pagrįstas savo egzistavimo laike bei erdvėje tęstinumo jausmu ir įsisąmoninimu to, kad šį tęstinį tapatumą pripažįsta kiti reikšmingi asmenys. Kalbant apie tapatumą patyrimo prasme, galima teigti, kad asmuo palaipsniui suvokia save ir savo padėtį visuomenėje, pavyzdžiui: kad yra savo tėvų vaikas, kad yra kokios nors socialinės grupės narys, kad turi tam tikrų poreikių ar įgūdžių ir t. t. (Vaičiulienė, 2001).

Marcia (2012) išskiria keturias asmenybės tapatumo raidos būsenas paauglystėje. Šios būsenos išgyvenamos viena paskui kitą hierarchine tvarka – nuo žemiausios iki aukščiausios:
      1. Difuzijos būsena. Paaugliai gali jaustis išgyvenantys krizę, bet gali taip ir nesijausti. Jie neapmąsto savo asmeninių tikslų bei vertybių, nedaro jokių tvirtų sprendimų, kad įgyvendintų savo pasirinkimus.
      2. Išankstinio sprendimo būsena. Paaugliai įgyvendina tam tikrus savo tikslus ir siekius neapmąstydami jų asmeniškai, o perima tėvų ar kitų autoritetingų asmenų tikslus bei vertybes. Asmuo siekia būti toks, kokį jį nori pamatyti aplinkiniai.
      3. Moratoriumas. Šią būseną išgyvenantys paaugliai tyrinėja alternatyvas, bandydami rinktis kurią nors iš jų. Tai kritinis periodas, kai gyvenimas pateikia daug prieštaringų klausimų, tačiau dar nereikalaujama rezultato.
      4. Pasiekto tapatumo būsena. Ši būsena būdinga paaugliams ir suaugusiems, patyrusiems kritinį periodą ir po tam tikrų apmąstymų bei tyrinėjimų, tvirtai apsisprendusiems. Jie turi savo pasaulėžiūrą ir yra mažiau priklausomi nuo tėvų nuostatų.

Kokie veiksniai lemia paauglių tapatumo raidą?

Analizuojant asmenybės tapatumo raidą paauglystėje yra svarbu suprasti, kokie veiksniai lemia tapatumo formavimąsi, nes asmenybės tapatumas yra sudėtinis reiškinys, turintis daugybę įvairių procesų ir skirtingai besiformuojantis tam tikrose situacijose. Tyrėjai, analizuodami tapatumo raidą paauglystėje, išskiria tris svarbiausias sritis, kuriose vyksta asmenybės tapatumo pokyčiai: savivaizdis, tapatumo jausmas ir savivertė.

Tėvų vaidmuo paauglių tapatumo raidai

Vienas iš daugiausiai analizuotų veiksnių, turinčių įtakos paauglių tapatumo raidai yra tėvų vaidmuo. Kaip skelbia vieno tyrimo išvados, tėvų taikomas auklėjimo stilius yra susijęs su paauglių gebėjimu identifikuotis su tam tikrais socialiniais vaidmenimis ir prisiimti įsipareigojimus, susijusius su tais vaidmenimis. Pavyzdžiui, liberalus auklėjimas buvo tiesiogiai susijęs su vengiančiu elgesiu spręsti tapatybės problemas. Tokiems paaugliams buvo būdinga žema savikontrolė ir atidėliojimas, kuris savo ruožtu buvo susijęs su asmeninio įsipareigojimo ir gyvenimo tikslo stoka. Priešingai, autoritetingo auklėjimo praktika buvo siejama su labiau atsakingu ir atitinkančiu normas požiūriu į tapatybės problemas, o paauglių elgesys buvo labiau orientuotas į tikslų siekimą ir įsipareigojimų laikymąsi (Berzonsky, 2004).

Tėvai paauglystėje, kaip ir vaikystėje, išlieka pagrindiniu veiksniu sąlygojančiu tam tikrą šeimos gyvenseną ir vertybines nuostatas. Todėl atitinkamas tėvų elgesys su paaugliu labiau ar mažiau padeda jam sėkmingai spręsti asmenybės tapatumo krizes.

Bendraamžių vaidmuo paauglių tapatumo raidai

Didžiausią įtaką paauglių elgesiui turi bendraamžių grupė, todėl jų vaidmuo formuojantis asmenybės tapatumui taip pat yra plačiai tyrinėjamas. Bendraamžių grupės gali turėti reikšmingą poveikį paauglio elgesiui susijusiam su tam tikrų vaidmenų priėmimu ir atlikimu, bei įsipareigojimų laikymusi.

Siekdami priklausyti tam tikrai bendraamžių grupei paaugliai perima tos grupės išskirtinius atributus ir elgesio modelius taip susitapatindami su grupe. Jauniems žmonėms, siekiant įsitraukti į visuomenę, grupės tapatumas tampa ne mažiau svarbiu nei asmeninis tapatumas. Priklausymas grupei suteikia paaugliams pasitikėjimo, kad jie yra vertingi šioje visuomenėje. Tyrėjai, analizuodami grupės tapatumo formavimosi paauglystėje svarbą, nenuneigia asmenybės tapatumo svarbos. Priešingai, jie teigia, kad priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar grupėms sustiprina paauglių pasitikėjimą savimi, per sąveiką su kitais grupės nariais padeda geriau save pažinti ir taip reikšmingai prisideda prie sėkmingesnio asmenybės tapatumo formavimosi (Newman & Newman, 2001).

Visuomenės vaidmuo paauglių tapatumo raidai

Visuomenės vaidmuo paauglio tapatumo formavimuisi pasireiškia per supažindinimą su visuotinai priimtomis normomis ir vertybėmis, bei socialinės elgsenos ir papročių perdavimą. Šie veiksniai gali padėti paaugliui lengviau pereiti nuo vaikystės į suaugusio asmens vaidmenį. Tačiau visuomenės įtakos veiksmingumas tapatumo raidai labai priklauso nuo pačios visuomenės narių vieningo sutarimo ką jie laiko pagrindinėmis vertybėmis ir kokių socialinių pokyčių siekia. Visuomenėje, kur beveik visi jos nariai laikosi tokių pačių pažiūrų ir socialiniai pokyčiai yra neryškūs, tapatumas pasiekiamas lengviau. Paauglys tokioje visuomenėje tiesiog perima nusistovėjusius vaidmenis (Žukauskienė, 2012). Tačiau šiandieninėje visuomenėje beveik vieningas visų suinteresuotų šalių požiūris retai pasitaiko, todėl ir besiformuojančiai asmenybei kyla daugiau su tapatumo raida susijusių iššūkių.

Taigi pagrindinis klausimas, kuris yra sprendžiamas paauglystėje siekiant sėkmingai įsitvirtinti visuomenėje yra asmenybės tapatumo susiformavimas. Žinodami, kad tėvų ir šeimos vaidmuo yra vienas iš svarbiausių veiksnių formuojantis asmenybės tapatumui, neabejotinai galime savo pavyzdžiu ir atitinkamu bendravimu padėti paaugliams jų asmenybės tapatumo paieškose.

Literatūros šaltiniai:
1. Bagdonas, A. ir Bliumas, R. (2019). Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, – 375 p.
2. Berzonsky, M. D. (2004). Identity style, parental authority, and identity commitment. Journal of Youth and adolescence33(3), 213-220.
3. Erikson, E. H. (2004). Vaikystė ir visuomenė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, – 526 p.
4. Klimstra, T. A., Hale III, W. W., Raaijmakers, Q. A., Branje, S. J., & Meeus, W. H. (2010). Identity formation in adolescence: Change or stability?. Journal of youth and adolescence39(2), 150-162.
5. Marcia, J. E., Waterman, A. S., Matteson, D. R., Archer, S. L., & Orlofsky, J. L. (2012). Ego identity: A handbook for psychosocial research. Springer Science & Business Media, – 391 p.
6. Myers, D. G., DeWall C.N. (2021). Psychology. Thirteenth Edition. – New York: Worth Publishers.
7. Newman, B. M., & Newman, P. R. (2001). Group identity and alienation: Giving the we its due. Journal of youth and adolescence30(5), 515-538.
8. Vaičiulienė, A. (2001). Asmenybės tapatumo įvertinimas. – Vilnius: VPU, – 18 p.
9. Žukauskienė, R. (2012). Raidos psichologija: integruotas požiūris. – Vilnius: Margi raštai, – 677 p.

Parašykite komentarą