Kaip kalbėti su vaiku apie mirtį?

Kaip kalbėti su vaiku apie mirtį?

Vėlinių išvakarėse tikriausiai visi trumpiau ar ilgiau susimąstome apie mirtį, prisimename išėjusius artimuosius ir draugus. Mirtis yra mūsų visų gyvenimo dalis arba kaip sako knygos „Antis, mirtis ir tulpė“ veikėja Mirtis: „ Aš visada, kol tu gyva, esu netoliese – šiaip, dėl viso pikto.“

Niekas iš mūsų nėra apsaugotas nuo netekties, tačiau savo vaikus norime kaip galima labiau apsaugoti nuo skaudžių išgyvenimų. Ypač daug abejonių tėvams kelia klausimas kaip reaguoti į augintinio mirtį. Ir kuo naminis gyvūnas mažesnis, būtų tai žiurkėnas ar žuvytė, norėdami apsaugoti vaiko jausmus, kartais tėvai gali ryžtis netgi slėpti gyvūnėlio mirties faktą. Kartais tėvai meluoja, kad žiurkėnas pabėgo ir dabar linksmas bėgioja po pievas. Tačiau, ar pagalvojame, kaip jaučiasi vaikas žinodamas, kad jo/jos žiurkėnui buvo taip blogai su vaiku, kad šis ėmė ir pabėgo. Kartais tėvai skuba sukeisti augintinius, ypač žuvytes ar vėžliukus, tikėdamiesi jog vaikai nepastebės skirtumo. O vaikai tą skirtumą dažnai pastebi ir tada jau kyla ne tik netekties, bet ir pasitikėjimo tėvais klausimas.

Todėl net neturėtume abejoti, kad geriausia neatidėliojant pranešti vaikui apie jo gyvūnėlio ar artimo žmogaus mirtį. Klausimas tik – kaip tai padaryti?

Kad galėtume kalbėtis su vaikais apie mirtį, pirmiausiai mums patiems tai neturi būti tabu tema. Dažniausiai po mūsų noru apsaugoti vaikus nuo skausmingų išgyvenimų, slepiasi mūsų pačių baimė kalbėti apie mirtį ir mūsų pačių noras išvengti nemalonių jausmų.

Tačiau mažesni nei 5 metų vaikai dar nesupranta mirties kaip baigtinio proceso. Jie nesuvokia, kad kada nors mirs visi ir nesieja mirties su savo asmeniu. Nuo 5 metų iki 9 metų vaikams mirties tema yra daugiau įdomi, nei baisi. Jie pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, tačiau vis dar neįsivaizduoja, kad patys kada nors mirs. Tik nuo 9 metų vaikai pradeda suvokti, kad mirti galime visi.

Mūsų mažųjų emocinė reakciją į netektį daugiausiai priklauso nuo juos supančių suaugusiųjų reakcijos. 2-3 metų vaikai yra be galo empatiški ir jei mama ar tėtis yra labai išsigandę, išsigandęs bus ir vaikas. Augdami, vaikai po mažu formuojasi savo pasaulio pajautimą ir išgyvendami netektį, lygiai taip pat, kaip suaugusieji, pereina visus penkis Elisabeth Kübler-Ross išskirtus gedėjimo etapus: neigimas, derybos, pyktis, liūdesys, susitaikymas. Jei norime, kad mūsų vaikas kuo sėkmingiau priimtų netektį, labai svarbu padėti jam/jai išgyventi šiuos etapus.

Kaip padėti vaikui išgyventi netektį?

  • Išgyventi neigimo etapą padeda kalbėjimas apie tai, kas įvyko. Kalbėti vaikams apie mirtį reikėtų paprastais ir trumpais sakiniais, priklausomai nuo jų amžiaus, kad suprastu. Čia labai svarbu yra nevengti atsakinėti į vaikams kylančius klausimus, kurių gali būti daug ir įvairių. Intensyvus klausinėjimas gali būti ir būdas, kuriuo vaikas taip išreiškia savo nerimą.
  • Pranešant apie mirtį svarbu yra nieko nuo vaiko neslėpti ir nemeluoti. Taip pat venkime kalbėti perkeltine prasme. Kuo mažesnis vaikas, tuo jo mąstymas yra konkretesnis ir vaizdūs pasakymai (pvz.: išvyko toli toli, užmigo amžiams ir pan.) gali būti vaiko suvokti pažodžiui. O to pasekmės būna tokios, kad vaikas ima bijoti išleisti tėvus į kelionę, bijoti pats užmigti ir nepabusti ir pan. Vaikui užtenka pasakyti: „Šiandien mirė mūsų ……“.
  • Leiskime vaikui dalyvauti laidotuvės ar kitokiuose su laidojimu ir mirusiųjų atminties pagerbimu susijusiuose ritualuose. Ritualai yra svarbu. Kai bandome apsaugoti vaiką ir atribojame jį/ją nuo ritualų, vaikas jaučiasi atskirtas nuo suaugusių pasaulio, kurio parama tuo metu jam/jai itin reikalinga. Tačiau taip pat labai svarbu neversti vaiko dalyvauti apeigose, jeigu jis/ji aiškiai išreiškia nenorą dalyvauti.
  • Vaikui esant derybų etape svarbiausia yra atkreipti dėmesį, kad jis/ji nepradėtų savęs kaltinti, pvz. jei jūsų šuniukas pabėgo, vaikas gali pradėti kaltinti save, kad tinkamai nesirūpino juo. Į vaiko klausimą – „kodėl taip atsitiko?“ – galime paaiškinti, kad aplink mus viskas nuolat keičiasi, kad pasikeitimai – gyvenimo dalis ir kartais mes tiesiog turime tai priimti.
  • Išgyvenant netektį kyla daug įvairių jausmų: pyktis, liūdesys, kaltė, baimė, bejėgiškumas ir dar daug daug kitų. Svarbiausia šiame etape – padėti vaikui atpažinti savyje šiuos jausmus, įvardinti ir leisti juos išreikšti. Kalbėdami apie mirtį nuolat klausinėkime vaiko kaip jis/ji dėl to jaučiasi, aptarkime kylančius jausmus ir jokiu būdu neskirstykime šių jausmų į gerus ir blogus. Visi netekties metu išgyvenami jausmai yra tinkami: tiek gilus liūdesys, tiek agresyvus pyktis.
  • Jei vaikui sunku išreikšti savo jausmus, rodykime jam/jai tai savo pavyzdžiu. Neslėpkime savo jausmų, neapsimeskime, kad viskas gerai ir nesielkime tarsi nieko neįvyko. Tai gali gluminti vaiką ir jis/ji nebežinos kaip reaguoti.
  • Galime padėti vaikui išjausti užplūdusius jausmus pasiūlydami jam/jai parašyti mirusiam žmogui ar gyvūnėliui laišką arba nupiešti piešinį. Tokia veikla ypač rekomenduojama, jei vaikas yra uždaresnis ir nenori kalbėtis apie jausmus.
  • Susitaikymas kiekvienam iš mūsų, taip pat ir vaikui, trunka labai individualiai. Mažesni vaikai paprastai gedi trumpiau, nei suaugusieji. Svarbiausia būti šalia vaiko ir stebėti ar šis gedėjimo procesas neužsitęsė. Apie tai, kad gedėjimas užsitęsė ir vaikui jau reikalinga psichologo pagalba, gali signalizuoti tokie vaiko elgesio požymiai: susiaurėja interesai ir veikla; ima vengti draugų; sutrinka miegas ir/ar valgymas; atsiranda baimė pasilikti vienam; pradeda elgtis kaip žymiai mažesnis vaikas.

Kalbėtis su vaiku apie mirtį reikėtų ne tik ištikus nelaimei. Tokie pokalbiai gali atsirasti vartant šeimos nuotraukų albumą ir prisimenant išėjusius artimuosius, arba savo mylimus naminius gyvūnėlius. Pokalbiai gali kilti ir po apsilankymo kapinėse. Taip pat ieškant būdų kaip vaikui papasakoti apie mirtį į pagalbą galima pasitelkti vaikiškas knygas. Ypač rekomenduočiau „Peliūnės vasara“ (Rūta Dzin) ir „Antis, mirtis ir tulpė“ (Wolf Erlbruch), o vyresniems vaikams „Broliai Liūtaširdžiai“ (Astrida Lindgren).

Būkime drąsus ir atvirai kalbėkimės su savo vaikais apie mirtį, nes jiems tai taip pat svarbu išgyventi, kaip ir mums, suaugusiems.

Parašykite komentarą