Kodėl svarbu skaityti vaikams pasakas?

Kodėl svarbu skaityti vaikams pasakas?

Jei paklaustume vaikų, tikriausiai jie galėtų mums papasakoti bent vieną, o gal ir kelias savo mėgstamiausias pasakas. Pasakos – išskirtinai vaikams skirti literatūros kūriniai. Vėliau vaikai vis dažniau renkasi istorijas, detektyvus ar pažintinę literatūrą ir pasakos nukeliauja užmarštin.

Tačiau vaikystėje pasakų reikšmė didžiulė ir jų neturėtų pakeisti vien tik filmukai ar juo labiau kompiuteriniai žaidimai. Pasakos ne tik lavina vaikų vaizduotę ar padeda jiems užmigti, jos moko mūsų vaikus gyvenimo paslapčių ir turi terapinę galią.

Ko vaikus moko terapinės pasakos?

Vienas iš pagrindinių terapinės pasakos tikslų – padėti vaikams suprasti savo baimes, jas saugiai įvardinti ir mokytis įveikti. Baimės yra vystymosi dėsningumas, būdingas kiekvienam vaikui. Baimės gali kilti iš negatyvios ankstesnės patirties, gali būti vaizduotės kūrinys, gali kilti iš baimės ko nors netekti, o vyresniame amžiuje atsiranda ir baimė būti atstumtam ar neįvertintam.

Jų gali būti labai įvairių, nuo tamsos baimės iki baimės valgyti karštą maistą, o vaikui augant vienos baimės gali keisti kitas. Visos baimės yra naudingos, jei jos padeda vaikui sutelkti pastangas, skatina įveikti sunkumus, pasiruošti galimiems pavojams. Tačiau labai svarbu, kad vaiko baimės nevirstų patologija, kai reakcija nėra adekvati dirgikliui, kai vaikas visą savo dėmesį sutelkia į jį/ją supančias baimes, ir nebelieka energijos nei žaidimams, nei mokymuisi. Ignoruojamos baimės gali užaugti. Jei baimės ima dominuoti, tai tampa vaiko būdo savybe. Apie tokius vaikus sakome, kad yra baikštus, savimi nepasitikintis, vengiantis bendravimo ir bet kokios veiklos.

Todėl reikėtų jokiu būdu neneigti vaiko baimės, nemenkinti jo baiminimosi priežasčių ir nemokyti vaiko užslopinti savo baimę, o padėti jam/jai ją įveikti. Jei neigiame baimę (pvz., sakydami, kad raganų nėra arba kad vaikui neskaudės imant kraują iš piršto), vaikas gali perkelti ją kitur, o tada mums ir suprasti vaiko baimę ir padėti ją įveikti gali būti daug sunkiau. Bandydami savarankiškai įveikti savo baimes, vaikai susikuria įvairius psichologinės gynybos būdus: meluoja, atsiriboja nuo realaus pasaulio, reaguoja agresyviai, pasireiškia somatinės reakcijos (gali sutrikti miegas, virškinimas ir pan.).

Pasakose baimė sukonkretinama parodant vaikui kokie asmenys, daiktai ar situacijos sukelia baimę. Pasakų veikėjai patiria įvairias baimę keliančias situacijas, o jų baimė sukonkretinama ir racionalizuojama, mokoma pozityvaus mąstymo, palaikomas pagrindinio veikėjo ryžtas įveikti baimę, sustiprinama savivertė padrąsinimais, kad jis/ji gali įveikti visas kliūtis. Vaikas supranta, kad nėra vienas toks su savo baime, kad pasakos veikėjas taip pat išgyvena kažką panašaus ir jam/jai pavyksta įveikti tą savo baimę, todėl ir vaikas gali tai padaryti.

Pasakos, kuriose aptariamos baimę keliančios situacijos, prisideda prie baimių mažinimo ir tuo, kad kuo daugiau kalbame apie savo baimes, tuo jų poveikis mums silpnėja.

Kitas terapinių pasakų tikslas – supažindinti vaikus su naujomis, nežinomomis situacijomis ir padėti jiems pasiruošti permainoms. Tokios pasakos suteikia vaikui žinių ir per konkrečius veikėjo veiksmus paaiškina nežinomus dalykus vaikui suprantama kalba. Nauji dalykai kelia daug nerimo ir įtampos dėl nežinomybės, o tą įtampą sumažinti galime tik kalbėdamiesi su vaiku apie tai, kas jį/ją neramina arba sekdami pasaką, kuri paaiškina nežinomą situaciją, pvz. vizitą pas gydytoją arba kelionę traukiniu, o gal darželio lankymo pradžią arba apsilankymą kirpykloje. Pasakos, kuriose pagrindinis veikėjas atsiduria panašiose situacijose, paaiškina vaikui kas jo/jos laukia ir pataria kaip pamėgdžiojant veikėjo veiksmus geriausiai būtų pasielgti.

Jei norime pamokyti vaiką tam tikrų elgesio taisyklių, į svečius taip pat galime pasikviesti pasaką. Pasakos apie draugystę, pasirūpinimą naminiais gyvūnais ar tvarką namuose moko mūsų vaikus suvokti savo elgesio priežastis ir tokio elgesio pasekmes. Pagrindiniai pasakų herojai visiškai nemoralizuodami perteikia vaikams svarbiausias vertybes, moko juos dalintis su draugais, rūpintis silpnesniais, atsakingai atlikti pavestas užduotis ir pan.

Kaip tinkamai parinkti pasakas?

Pasakas vaikams galime skaityti (rekomenduoju pavartyti Maria Molicka knygą „Terapines pasakos“), galime kurti patys arba kurti kartu su vaiku (tinkamiausias amžius kartu kurti pasakas būtų nuo keturių metų). Taip pat galime parinkti ir atitinkamus filmukus, kuriuose pasaka atgyja vaizdais (daug gerų filmukų galima rasti senojoje animacijoje). Tačiau filmukai neturėtų tapti vyraujanti pasakų vaikams perteikimo forma. Nes, nors filmukai prikausto vaikų dėmesį, tačiau jiems žymiai lengviau yra susitapatinti su herojumi, atsiradusiu jų vaizduotėje.

Svarbiausias dalykas renkantis ar kuriant terapinę pasaką – ji turi baigtis laimingai.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į keturis pagrindinius pasakos elementus:

  • Pagrindinė pasakos mintis, tema, nagrinėjama problema – kiekvienos pasakos veikėjas patiria tam tikrus sunkumus, išgyvena tam tikrus jausmus. Todėl renkantis konkrečią pasaką, reikėtų atkreipti dėmesį ar vaikui šį tema būtų aktuali ar pasakos veikėjo baimė panaši į šiuo metu vaiko patiriamą baimę (pvz. tamsos baimė, vandens baimė, baimė pasilikti darželyje ir pan.).
  • Pagrindinis veikėjas – tai turėtų būti panašaus amžiaus, panašaus būdo ar panašių pomėgių vaikas arba sužmogintas gyvūnas. Pagrindinis veikėjas visada randa išeitį iš sudėtingos situacijos, sulaukia pagalbos, nugali visus sunkumus ir savo baimes. Kuo pagrindinis veikėjas panašesnis į vaiką, kuriam skaitome pasaką, tuo vaikui lengviau su juo susitapatinti, o susitapatinus išgirsti pastiprinimą, kad ir jis/ji gali įveikti visus sunkumus.
  • Pagalbiniai veikėjai – jie padeda pagrindiniam veikėjui įvardinti savo baimę, moko tinkamo elgesio, padeda veikėjui pasiekti tikslą, moko pozityviai mąstyti ir pasitikėti savimi. Šie pagalbiniai veikėjai turėtų kurti pozityvią emocinę nuotaiką ir skatinti pagrindinį veikėją drąsiai spręsti savo problemas.
  • Pasakos fonas – veiksmas pasakoje gali vykti pačiose įvairiausiose ir netikėčiausiose vietose, svarbu yra tai, kad pasakoje minimos vietos būtų vaikui pažįstamos, o situacijos suprantamos pagal amžių. Jei veiksmo vieta bus vaikui sunkiai suvokiama ir įsivaizduojama (pvz. filmavimo aikštelė), tai jam/jai bus sunku įsijausti ir į pasakos siužetą. Jei manote, kad tam tikros detalės pasakoje gali vaikui būti neaiškios, skaitydami ar pasakodami būtinai stabtelėkite ir paklauskite vaiko ar jis/ji supranta, o jei ne paaiškinkite.

Ne mažiau už pasakos parinkimą yra svarbu ir jos aptarimas. Tiesiog perskaityta ar papasakota pasaka gali prabėgti pro šalį ir pagrindinė jos žinute gali likti vaiko nepastebėta ar nesuprasta. Todėl pasakas, ypač pirmą kartą, skaitykime ne tik prieš miegą, bet ir dienos metu, kad galėtume jas su vaikais aptarti. Jei pasaką kuriame kartu su vaiku, drąsiai klausinėkime jo/jos ne tik apie pasakos veikėjus ir ką jie daro, bet ir kodėl jie vienaip ar kitaip pasielgę, kas galėtų juos išgelbėti ir pan.

Pasakos, ypač terapinės, yra pats geriausias būdas padėti vaikams įveikti ar bent jau sumažinti jų baimes. Taip pat jos moko vaikus, kad iškilusius sunkumus reikia spręsti bei praturtina vaiko asmenybę.

Parašykite komentarą