Kas slypi už mūsų vaikų norų?

Kas slypi už mūsų vaikų norų?

Prisėdame lauko kavinukėje ir paėmę meniu iš karto verčiame paskutinį lapą. Desertai, hmm… Ko norėtum? Ledų, o gal obuolių pyrago? Išsirenkam pieno kokteilius, braškinius! Bet kai kokteiliai ant stalo, mano mažajam kompanionui kyla abejonių ar pieno kokteilis yra tai, ko jis tikrai labai norėjo.

Iš kur atsiranda norai?

Norai yra mūsų fiziologinių arba psichologinių poreikių išraiška. Kai esame ištroškę, ieškome būdų kaip atsigaivinti. Jei iškylaujame miške ir kuprinėje turime tik vandens buteliuką, mūsų noras bus sustoti ir atsigerti to vandens. Tačiau jei troškulys mus užklupo einant pro parduotuvę, galime panorėti visai ne vandens, o sulčių ar limonado. Poreikis toks pats, o norai skirtingi.
Kai mūsų smegenys siunčia mums signalus apie kylančius poreikius, ieškome tų poreikių išraiškos formų ir pavadiname juos norais. Ir visai nesvarbu kokie tie norai ir kieno jie, visi jie vienodo svarbumo, nes kyla iš mūsų prigimtinių poreikių. Tik, mes, suaugusieji, savo norus formuojame atsižvelgdami į aplinkybes. Vaikai dar tik mokosi įvertinti savo norų galimybes. Todėl dažnai jų norai gali būti neadekvatūs situacijai.

Kokie poreikiai slypi už mūsų norų?

Fiziologiniai poreikiai, tokie kaip alkis, troškulys, šlapinimasis, miegas, šiluma, nuovargis, judėjimas yra lengviau atpažįstami ir įvardinami nei psichologiniai poreikiai. Niekam nekyla abejonių dėl būtinybės juos kuo greičiau patenkinti, nes tai gyvybiškai svarbūs poreikiai.
Tačiau, kai vaikas staiga parduotuvėje užsinori saldainių, nesupainiokime šio noro su maisto poreikiu. O dažnas vaiko prašymas palydėti į tualetą spektaklio metu, nebūtinai kyla iš šlapinimosi poreikio. Labai dažnai fiziologinių poreikių atspalvį turintys vaikų norai turi visai kitas priežastis ir kyla iš jų psichologinių poreikių.
Jei, mes, suaugusieji, esame linkę psichologinių poreikių tenkinimą atidėti („pabendrausiu vėliau, dabar reikia dirbti“) arba išvis ignoruoti („dabar neturiu laiko savo pomėgiams“), tai vaikai reaguoja į savo psichologinius poreikius su tokiu pačiu rimtumu, kaip ir į fiziologinius poreikius. Vaikas nori būti išgirstas, apkabintas, įvertintas, jaustis mylimas ir reikšmingas čia ir dabar! Psichologinių poreikių turime daugiau nei fiziologinių ir jų įvairovė ženkliai apsunkina identifikavimą.

Dažniausiai vaikams pasireiškiantys psichologiniai poreikiai:

  • Saugumo poreikis
  • Meilės poreikis
  • Dėmesio poreikis
  • Savarankiškumo poreikis
  • Bendravimo, žaidimo, pažinimo poreikis
  • Poreikis priklausyti, būti reikalingam
  • Poreikis būti padrąsintam, pripažintam

Šiuos poreikius vaikai siekia patenkinti išreikšdami juos pačiais įvairiausiais, kartais netikėčiausiais norais, o jeigu nepavyksta gauti ko nori – maištauja.

Kaip reaguoti į vaikų norus?

Reaguoti reikėtų į visus mūsų vaikų išsakomus norus. Reaguoti reikėtų ramiai, išklausant vaiką ir parodant, kad išgirdome jo norą. Tačiau nereikėtų skubėti patenkinti visų vaikų norų. Svarbu yra nepamiršti, kad už kiekvieno vaiko noro slypi tam tikras poreikis, o mūsų, suaugusiųjų, pareiga yra padėti vaikui supranti ir patenkinti ne jo norus, o poreikius.

Algoritmas, kaip reaguoti į vaiko norus, galėtų būti toks:

  1. vaikas sako: „aš noriu, kad mes važiuotume su dviračiais į parką“, tačiau jūs šiandien važiuoti negalite;
  2. savęs klausiate „kokį poreikį jūsų vaikas siekia patenkinti?“ – judėjimo, bendravimo, pripažinimo ir pan.;
  3. palaikote vaiką sakydami, kad ir jūs norėtumėte pasivažinėti, tačiau šiandien važiuoti negalite ir aiškiai bei konkrečiai įvardinate dėl kokių objektyvių priežasčių negalite prisidėti prie vaiko noro įgyvendinimo (pasakymas „nenoriu“ arba „tingiu“ nėra pats tinkamiausias, bet pasakymas, kad esate pavargę, nes šiandien kėlėtės labai anksti yra argumentuotas);
  4. pasiūlote alternatyvą – ką galėtumėte nuveikti kartu šiandien ir/arba kada galėtumėte važiuoti su dviračiais į parką. Siūlant alternatyvą, rekomenduočiau pasiūlyti keletą galimų veiklų variantų. Jei vienas tėvų pasiūlymas labiau skamba kaip nurodymas (eik, paskaityk knygą), tai keli variantai suteikia vaikui pasirinkimo laisvę (gali eiti paskaityti knygą arba vienas kieme pasivažinėti su dviračiu).

Kuo mums gali būti naudingi norai?

Mūsų norai, kaip ir mintys ar jausmai, yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Kažko norėti yra natūralu. Juk būtų daug neramiau, jei mūsų vaikas nieko nenorėtų. Todėl labai svarbu yra atsižvelgti į visus vaikų norus, juos išgirsti, apie juos kalbėtis, mokyti jų siekti ir palaikyti savo vaikus.

Kalbant apie vaikų santykį su jų norais, galima paminėti du svarbius momentus:

  1. Norus galime panaudoti mokant vaikus kelti tikslus, planuoti savo veiksmus ir kryptingai tų tikslų siekti.
  2. Atsisakydami patenkinti konkretų vaiko norą sudarome jam galimybę patirti kas yra nusivylimas ir padedame išmokti priimti neigiamus atsakymus.

Jei norėtumėte drauge aptarti kokie poreikiai slypi už jūsų vaikų norų ir kaip į juos reaguoti, susisiekite su manimi žinute arba el. paštu.

Turėkime norų ir drąsiai siekime jų įgyvendinimo!

Parašykite komentarą