Vaikai, kaip ir mes visi, nori būti mylimi ir mėgiami. Lygiai taip pat, kaip mes norime būti geri darbuotojai ar verslininkai, geri kolegos, geri tėvai, geri mylimieji, mūsų vaikai nori būti geri. Net jei jie protestuoja ir teigia priešingai, visi nori būti geri mokiniai, geri šokėjai ar krepšininkai, ir visi jie nori būti geri vaikai.
Tai kodėl dažnai vaikai elgiasi priešingai, nei mes norėtume? O gal jie nežino kaip „būti geru“, kaip „labiau pasistengti“ ar kaip „netrukdyti“. Tai kas mums atrodo savaime suprantama, vaikams gali skambėti labai abstrakčiai ir painiai. Iš to nesupratimo kyla nerimas ir vaikas pasielgia taip, kaip jis/ji supranta ir moka, taip kaip elgėsi jau ne kartą. Ir vėl išgirsta mūsų nusivylimą, kad pasielgė blogai. Vietoj tokio nusivylimo demonstravimo, norėčiau pasiūlyti skirti laiko gilesniam pokalbiui ir suteikti vaikui kokybišką grįžtamąjį ryšį.
Visi sutinkame, kad siekti geresnių rezultatų, vien tik norų neužtenka. Turime žinoti ką darome gerai, o kur dar reikia pasistengti. Galime daug apie tai galvoti, skaityti, analizuoti, tačiau pats efektyviausias būdas geriau pažinti savo stiprybes ir silpnybes yra paklausti kitų asmenų nuomonės. Žinoma, ta nuomonė turi būti kaip galima objektyvesnė, o ją teikiantis asmuo turėtų tai daryti atsakingai. Vieni tai vadina kritika, kiti grįžtamuoju ryšiu, priklausomai nuo to kaip mes išsakome savo vertinimus ir nuo to, kaip mes mokame priimti kitų vertinimus.
Kas yra tas grįžtamasis ryšys?
Tai yra tikslingas pokalbis, kuris sąlygoja pokyčius. Tokio pokalbio tikslas yra padėti vaikui siekti geresnių rezultatų, įvardinant ir aptariant jo/jos stipriąsias ir tobulintinas sritis. Jei norime, kad mūsų pokalbis paskatintų vaiką veikti siekiant pokyčių, venkime kalbėti vaikui monologu. Todėl pats pirmas dalykas, kurio reikėtų siekti pradedant grįžtamojo ryšio pokalbį su vaiku, tai užmegzti kaip galima artimesnį kontaktą, kuris skatintų tarpusavio dialogą.
Kas gali kliudyti užmegzti artimą kontaktą?
– Pokalbis tik apie problemą, ignoruojant vaiko reakcijas ir jausmus. Jei vaikas gavo žemą įvertinimą, ar pažeidė namų taisykles ir nepranešė, kur nuėjo po pamokų, skirkime laiko pakalbėti apie vaiko jausmus ir išsiaiškinti tam tikro elgesio priežastis.
– Mūsų skubotas perėjimas prie sprendimo. Nors ir žinome, ką reikėtų daryti arba kaip reikėtų padėti vaikui, neskubėkime siūlyti jam sprendimo. Skirkime laiko padiskutuoti, išklausykime vaiko nuomonės ir pasiūlymų. Jei vaikas jaus, kad sprendimą priėmė pats, kartu jaus ir didesnę atsakomybę už tokio sprendimo įgyvendinimą.
– Mūsų demonstruojamas kaltinimas, nepritarimas, stereotipų naudojimas. Visa tai mažina vaiko pasitikėjimą mumis ir skatina jį/ją gintis.
Kas lemia kokybišką grįžtamąjį ryšį?
Jei norime, kad mūsų teikiamas grįžtamasis ryšys būtų kuo efektyvesnis, t. y. vaikai įsiklausytų į mūsų žodžius, suprastų ką jiems sakome ir priimtų mūsų nuomonę, rekomenduojama:
– Kalbėti konkrečiai ir konstruktyviai, remtis įvykusiais faktais ir vengti kitų asmenų interpretacijų. Nespėliokime kas atsitiko, o paklauskime paties vaiko. Jei vaikas pradeda teisintis ar kaltinti kitus, taip pat sustabdykime jį/ją ir prašykime pateikti tik faktus.
– Kalbėti tik apie dabartinę situaciją, neprimenant kaip buvo anksčiau ir neapibendrinant, kad taip nutinka visada.
– Kalbėti nuoširdžiai ir pagarbiai, vengiant moralizavimo ir auklėjimo. Tą pačią akimirką kai mes pradedame aiškinti vaikams ką jie turėtų daryti ar ko nedaryti, jie nustoja mūsų klausytis.
– Užduoti klausimus vaikui siekiant įtraukti jį/ją į pokalbį. Klausinėjimui rekomenduojama naudoti atviruosius klausimus („Kaip manai, kas galėtų tau padėti?“). Tačiau reikėtų vengti klausimo „Kodėl tu taip pasielgei?“, nes tai dažniau provokuoja gynybą, nei dialogą.
– Atidžiai klausytis vaiko ir jei reikia perfrazuoti jo/jos žodžius („jei aš teisingai tave supratau, tai tu galvojai, kad ….“). Perfrazuodami pasakykite ką išgirdote kitais žodžiais, kad išreikštumėte vaikui supratimą bei pasitikrintumėte ar teisingai jį/ją supratote.
– Pokalbio metu būkime empatiški vaiko atžvilgiu ir parodykime, kad palaikome vaiką tiek veido išraiška, tiek žodžiais („suprantu, kaip tau ……“).
– Pokalbį pradėkime įvardindami kokią situaciją matome dabar („Matau, kad pastaruoju metu tau vis sunkiau rytais atsikelti laiku“) ir leisdami vaikui pasakyti kaip jis/ji mato šią situaciją.
– Kalbėdami apie tobulintinus dalykus, taip pat įvardinkime ir stipriąsias vaiko savybes. Tam rekomenduojama taikyti „sumuštinio metodą“, kai pradžioje vaikas pagiriamas, tuomet įvardinamas tobulintinas dalykas, o pabaigoje pasakomas pastiprinimas („Džiaugiuosi, kad tu šį mėnesį nepraleidai nei vienų varžybų, tačiau matau, kad tavo rezultatai žemesni lyginant su ankstesniu mėnesiu. Tikiuosi, kad tau pavyks juos pagerinti. Kaip manai, kas tau galėtų padėti?“).
– Aptarti su vaiku tolimesnių veiksmų planą, t. y. ką galima daryti siekiant geresnių rezultatų ir kiek laiko reikia norint pasiekti šių rezultatų.
Vaikams mūsų grįžtamasis ryšys yra ypač svarbus, nes jie dar tik pradeda savęs pažinimo kelią. Tinkamai suteiktas grįžtamasis ryšys sustiprina vaikų pasitikėjimą savimi, motyvuoja juos keistis ir kryptingai siekti geresnių rezultatų.
