Didžiąją dienos dalį, jei tik nevalgo ir nemiega, mūsų vaikai žaidžia. Žaidimas jiems yra daugiau nei pramoga, tai tarsi natūrali jų būsena. O žaidimams juk reikia žaislų. Kaip rašė žaidimų terapeutė Aideen Taylor de Faoite „Žaidimas yra vaiko kalba, o žaislai – jo žodžiai.“

Žaislai gali būti patys įvairiausi, tiek specialiai pagal amžių pritaikyti konstruktoriai, tiek minkšti žaisliukai, tiek ir virtuvės ar biuro reikmenys. Svarbu, kad vaikas jais galėtų išreikšti save, patenkinti savo poreikius ir ugdytis.

Kodėl vaikams svarbu žaisti?

Žaidimas – tai pagrindinė vaikų veikla, kurios metu jie įgyja naujų gebėjimų ir socialinės patirties. Žaisdami vaikai išreiškia save kaip asmenybę ir mokosi spręsti iškylančius sunkumus.

Intensyviausiai žaidžia 2-6 metų amžiaus vaikai. Taip pat šiuo laikotarpiu labai intensyviai vyksta jų fizinis, pažintinis, emocinis ir socialinis vystymasis.

Žaisdami kartu su vaiku, galime jį/ją išmokyti daugybės dalykų: pažinti spalvas ir formas, spardyti ir mėtyti kamuolį, susipažinti su gyvūnais ir augalais, padainuoti dainą ar nupiešti paveikslą ir dar nesuskaičiuojamą daugybę visko.

Taip pat žaidimas vaikui labai svarbus tuo, kad:

• skatina patirti ir pažinti įvairias emocijas, moko jas kontroliuoti ir tinkamai išreikšti;
• lavina kūrybiškumą ir ugdo pasitikėjimą savimi;
• sudaro sąlygas mokytis konstruktyviai spręsti kylančius konfliktus;
• suteikia galimybę lavinti savo empatiją;
• gali padėti išgyventi sunkias patirtis (gyvenamos vietos pakeitimas, tėvų skyrybos ir pan.) arba pasiruošti svarbiam įvykiui (darželio lankymui, operacijai ir pan.) pražaidžiant tas situacijas keletą ar net keliolika kartų.

Svarbu yra ir tai, kad suaugęs visada būtų šalia, nukreiptų, paaiškintų, o kai reikia parodytų pavyzdį.

Kaip vaikai išmoksta žaisti?

Žaisti vaikai mokosi lygiai taip pat, kaip mokosi vaikščioti, valgyti su šaukštu, kalbėti, važiuoti dviračiu ir visų kitų dalykų. Kartais mums, suaugusiems, atrodo, kad daug dalykų vaikai išmoksta patys, tarsi savaime, bet tai ne tiesa. Vaikai mokosi stebėdami aplinką, matydami ir girdėdami šalia esančius suaugusiuosius ar kitus vaikus. Žaisti vaikai taip pat turi išmokti. Ir jei šalia nėra vyresnio brolio ar sesės, kuris pamokytų mažylį iš kaladėlių pastatyti bokštą, tą turime padaryti mes, tėvai. Vaikui paaugus ir tapus savarankiškesniam svarbu yra ne tik nupirkti jam/jai žaislų, bet ir kartu mokytis žaisti vaidmeninius žaidimus.

Žaidimas turi savo vystymosi lygius. Žaisti mažylius pradedame mokyti nuo veiksmų su žaislais-gyvūnais, vėliau supažindiname su kaladėlėmis, statome piramides, o vaikui dar paaugus kartu žaidžiame su mašinėlėmis ir lėlėmis. Žinodami žaidimo lygius galėsime aiškiau įvertinti ar mūsų vaiko raida vystosi sėkmingai.

2-3 m. vaikų žaidimas vystosi šiais etapais:
1. vaikas stebi ir mėgdžioja suaugusiojo veiksmus su žaislais (jūs statote iš kaladėlių bokštelį ir vaikas šalia stato);
2. savarankiškai, be suaugusiojo pavyzdžio, atlieka išmoktus veiksmus su žaislais (savarankiškai pasiima kaladėles ir stato vieną ant kitos);
3. žaidime atsiranda simboliniai siužetiniai veiksmai su daiktais (statydamas vieną ant kitos kaladėles įsivaizduoja, kad stato bokštą ar pilį).

3-4 m. vaikų žaidime atsiradęs vaidmuo vystosi šiais etapais:
1. pradžioje veiksmas vyksta tarp paties vaiko (sau vaidmens dar nepriskiria, būna savimi) ir lėlės;
2. vaikas sau priskiria vaidmenį, pvz. mamos, o lėlei priskiria vaiko vaidmenį;
3. pradeda žaisti su kitais vaikais ar suaugusiais ir žaidimo pradžioje pasiskirsto vaidmenimis (t. y. įvardina kas kokius vaidmenis atliks), pvz. vaikas bus mama, o sesė ar brolis bus jo/jos vaikas.

5-6 m. vaikai jau žaidžia siužetinis-vaidmeninis žaidimus. Žaisdami šio amžiaus vaikai mokosi kurti vaidmeninius dialogus, t. y. pokalbius tarp vaidmenų veikėjų. Kartu su vaiku žaidžiant siužetinius-vaidmeninius žaidimus turime galimybę geriau pažinti ir suprasti savo vaiką.

Kiek ir kokių žaislų vaikams reikia?

Vaikui reikiamų turėti žaislų kiekis ir pobūdis priklauso nuo kelių faktorių:
1) Vaiko amžiaus:
Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau žaislų turėtų būti jo/jos dėmesio lauke. Matydami aplink save daug žaislų, vaikai nori visus juos ištyrinėti, darosi sunku apsispręsti su kuo žaisti, nuo vieno žaislo skuba prie kito. Žaislų gausa sukuria pasirinkimo problemą ir gali išprovokuoti vaikui nepasitenkinimo, nestabilumo, paviršutiniškumo jausmus.

2) Žaislui keliamų reikalavimų:
Kol vaikas mažas, žaislus jam/jai parenkame mes, suaugusieji. Tačiau vaikui paaugus pasirinkimą kokį žaislą pirkti dažniausiai lemia ne mūsų nuomonė, o vaikų norai. Žinoma, svarbu atsižvelgti į jų norus, juk žaislas turi džiuginti ir motyvuoti. Tik svarbu išlaikyti balansą tarp tokių žaislų, kurių nori vaikas ir tokių, kurie mūsų manymų reikalingi jo/jos sėkmingai raidai. Juk ne visi žaislai turėtų būti vien tik drakonai ar mašinos.

Renkantis žaislą reikėtų savęs paklausti ko tas žaislas gali išmokyti mūsų vaiką? Ar jis lavins intelektą ar kūrybiškumą, o gal muzikinę klausą ar emocijų pažinimą, gal mokys vaikus kantrybės, o gal sukoncentruoti dėmesį?

Geriausia, kad žaislas turėtų kaip galima daugiau jo panaudojimo galimybių. Kuo įvairiau galėsite žaidime su vaiku panaudoti tą patį žaislą, tuo jis yra vertingesnis.

Turėtume dažniau savęs paklausti ne kokio žaislo vaikas nori, o ką jis/ji galės su tuo žaislu žaisti.