Mes, tėvai, norime savo vaikams tik pačio geriausio. Tačiau ne visada yra lengva nuspręsti kas mūsų vaikui geriausia. Ypač tokie sprendimai tampa sudėtingi, kai prakalbame apie vaikų ugdymą.
– Kada pratinti vaiką sėstis ant puoduko?
– Kada geriausia pradėti leisti vaiką į darželį?
– Ar vaikas pasiruošęs priešmokykliniam ugdymui?
– Kada pradėti vaiką mokyti skaityti?
– Kiek būrelių vaikui lankyti?
Šie ir panašūs klausimai žinomi kiekvienam mamai ir tėčiui, ir niekas negali pateikti vienareikšmiško atsakymo. Nes mūsų vaikai, nors ir vystosi pagal tam tikrus dėsningumus, yra skirtingi ir individualūs.
Todėl ir atsakymai į šiuos bendrus visiems tėvams rūpimus klausimus kiekvienu atveju gali būti skirtingi priklausomai nuo vaiko brandos ir situacijos.
Vienas daugiausiai svarstymų sulaukiantis klausimas yra apie pasiruošimą lankyti priešmokyklinę grupę/klasę? Kaip tėvai, norime sudaryti savo vaikams kuo palankesnes sąlygas, kuo anksčiau, kuo daugiau pasiekti gyvenime, bet ar anksčiau ir daugiau visada yra geriau? Ar buvimas tarp stipresnių tiek fiziškai, tiek akademiškai padės mūsų vaikui pasitempti? Ar aplinkos spaudimas motyvuos jį/ją siekti daugiau? O jei spaudimas toks stiprus, kad jis ne motyvuoja, o gąsdina. Jei įtampa trukdo vaiko produktyvumui ir pilnaverčiam dalyvavimui? Įstumiant vaiką į baseiną ir stebint ar jam/jai pavyks išplaukti ar ne, tikrai nėra tinkamas būdas mokyti plaukti. Taip pat nereikėtų vadovautis principu, kad anksčiau yra geriau nei vėliau.
Kas padėtų priimti sprendimą?
1. Pirmiausia būtų naudinga susipažinti su vaiko raidos ypatumais ir įvertinti savo vaiko vystymąsi atsižvelgiant į šias sritis: fizinė raida, pažintinė (kognityvinė) raida ir psichosocialinė (emocinė ir socialinė) raida. Fizinė raida daugiausia yra susijusi su pokyčiais, vykstančiais kūne, motoriniais gebėjimais, sveikata ir pan. Pažintinė raida apima įvairius intelektinius gebėjimus, kurie padeda įgyti žinių ir suprasti aplinką: vaizduotę, atmintį, mąstymą, suvokimą, kalbą. Psichosocialinė raida susideda iš vaiko bendravimo gebėjimų, emocijų raiškos, taip pat asmenybės vystymosi. Visos šios sritys yra vienodai svarbios, todėl sprendžiant apie vaiko brandą nereikėtų remtis vien tik pažintinės raidos vertinimu.
2. Sudarykime vaikui sąlygas dalyvauti kuo įvairesnėse veiklose ir atidžiai jį/ją stebėkime. Mūsų susidaryta nuomonė apie vaiką, iš to kaip jis elgiasi namuose, gali būti vienašališka. Namuose be paliovos čiauškantis vaikas, darželyje gali būti visai nekalbus. Ir atvirkščiai, namuose sunkiai užduotims susikaupiantis vaikas, darželyje gali puikiai mobilizuotis ir kokybiškai atlikti pavestas užduotis. Kuo įvairesnėje aplinkoje turėsite galimybę stebėti savo vaiką, tuo daugiau įvairesnių jo asmenybės ypatumų galėsime įžvelgti.
3. Klausinėkime kitų saugusiųjų nuomonės apie vaiko gebėjimus ir jų patirtį bendraujant su vaiku. Tai gali būti vaiko auklėtojos, būrelio vadovės/vadovo, vaikų gydytojo, kaimyno ar šeimos draugų nuomonė. Suaugusiųjų, su kuriais bendrauja jūsų vaikas, nuomonės gali būti labai skirtingos, tačiau jos jums gali padėti susidaryti tikslesnį vaizdą apie jūsų vaiko raidos ypatumus. Jei tam tikri jūsų vaiko vystymosi aspektai kelia jums nerimą, nebijokite išsakyti savo pastebėjimų ir pasiteirauti specialistų nuomonės.
Kada mažiau yra daugiau?
Riba tarp draugiško padrąsinimo, kad „tu gali tai padaryti“ ir per stipraus spaudimo, yra subtili ir reikalaujanti mūsų atidumo. Pavyzdžiui, situacija parduotuvėje, kuomet norime ugdyti vaiko savarankiškumą ir pasiūlome jam pačiam paprašyti pardavėjos norimos prekės. Žinoma, dažniausiai vaikams būna nedrąsu. Tokioje situacijoje vienas vaikas jausdamas mūsų palaikymą gali įveikti savo baimę ir sėkmingai nusipirkti norimą daiktą. Kitam vaikui tai gali sukelti per didelę įtampą, kurios jis dar nepasiruošęs įveikti, o mūsų spaudimas ne tik kad nepadėtų, bet dar ilgam laikui atgrasintų jį nuo parduotuvių.
Neapgalvotas ir dažnas mūsų, kaip tėvų, spaudimas gali demotyvuoti vaiką siekti rezultato. Per sudėtingos užduotys gali sumažinti jo/jos savivertę. Nuolat išgyvenama įtampa gali sukelti neurozes ir sutrikdyti natūralią vaikų socializaciją.
Dažnai, kaip ir daugumoje kitų gyvenimo sričių, vaikų ugdyme mažiau gali būti daugiau:
- mažiau lūkesčių – daugiau spontaniškos veiklos ir naujų atradimų;
- mažiau įtampos – daugiau džiaugsmo;
- mažiau reikalavimų – daugiau kūrybos;
- mažiau užduočių – daugiau laiko kartu.
Mūsų vaidmuo turėtų būti padėti vaikui tobulėti, paskatinti jį, tačiau nepaversti jo gyvenimo nuolatiniu iššūkiu.
