Stebėdami pastaruosius pasaulio įvykius tikriausiai visi be išimties norėtume, kad agresijos būtų kuo mažiau. Ir kad kuo mažiau jos būtų mūsų šalyje, mieste, mūsų namuose. O tėvai, tikriausiai labiau už viską norėtų, kad jų vaikai augtų saugūs ir nesimuštų. Bet vaikai rečiau ar dažniau, tačiau neišvengiamai pasielgia agresyviai. Ir tam yra paaiškinimas.

Mūsų agresyvus elgesys kažkada padėjo mums kaip rūšiai išgyventi, buvo naudingas ir todėl įsitvirtino mūsų elgsenoje. Agresijos apraiškos gali būti stebimos nuo pačių primityviausių gyvybės formų iki jos pasireiškimo žmogaus elgesyje. Tai, kad agresyvus gyvūnų ir žmonių elgesys pasireiškia skirtingose geografinėse platumose ir įvairiose kultūrose nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, leidžia mums manyti, kad toks elgesys nėra atsitiktinis, o greičiau tikslingai evoliucijos eigoje susiformavęs adaptacinis mechanizmas.

Kuo gi mūsų agresyvus elgesys gali būti mums naudingas?

Agresiją galime apibrėžti kaip priešiškumo, varžymosi arba pykčio sukeltą elgesį, kuris pasireiškia puolimu, fiziniu ar psichologiniu smurtu. Tačiau toks elgesys gyvūnų pasaulyje nėra atsitiktinis, jis visada yra tikslingas ir apskaičiuotas, t. y. visada atlieka tam tikrą funkciją arba padeda spręsti tam tikrą problemą. Pasak evoliucinės psichologijos mokslininkų D. M. Buss ir T. K. Shackelford, pagrindinės situacijos, kuriose agresyvus elgesys gali būti naudingas yra:

• Kai reikia atimti iš kitų turimus resursus.
• Kai reikia apginti savo turimus resursus.
• Kai reikia užsitikrinti kuo aukštesnį statusą grupėje.
• Kai reikia konkuruoti tarpusavyje dėl priešingos lyties atstovo dėmesio.
• Kai reikia atgrasinti savo partnerį nuo neištikimybės.
• Kaip reikia apsaugoti resursus nuo ne savo biologinių vaikų.

Resursai

Kalbant apie resursus, jie gali būti labai įvairūs, tiek teritorija su joje esančia augmenija, tiek genties moterys ir vaikai, tiek gyvuliai ir kitos sukauptos materialinės vertybės. Agresyvus elgesys siekiant pasisavinti tokius resursus kaip laukinių šunų jauniklius buvo stebimas tarp pavianų (beždžionių gentis). Pavianų patinai pagrobia laukinių šunų jaunikliais, prisijaukina juos maitindami ir rūpindamiesi, o suaugę šunys tampa jų bandos dalimi ir saugo nuo išorės priešų. Žmonėms daug metų toks agresyvus elgesys su tikslu užgrobti kitų genčių ar tautų resursus buvo įprastas reiškinys. Tai buvo vadinama karu. Karo metu žmogaus agresija buvo pateisinama prisidengiant įvairiais politiniais argumentais.

Kita labai svarbi agresyvaus elgesio funkcija yra savo resursų apsauga. Agresyvi reakcija į puolimą yra vienas iš evoliucijos eigoje susiformavusių instinktų. Į agresoriaus puolimą taip pat galime reaguoti bėgdami ir slėpdamiesi arba sustingdami, tačiau jei nėra galimybės pasislėpti, agresyvi kontrataka gali padėti išgyventi kaip individui, o genties pasipriešinimas agresoriui gali padėti apsaugoti turimus resursus. Kasdieniame gyvenime tokį agresyvų elgesį dėl resursų akivaizdžiai iliustruoja vaikų kova dėl žaislų. Vaikai nuolat siekia atimti kitų vaikų žaislus ir taip pat turi išmokti apsiginti, kad iš jų nebūtų atiminėjama. Mums augant fizinės agresijos formų kasdieniame gyvenime mažėja, tačiau verbalinė ir netiesioginė agresija dėl resursų gali būti dažna, pavyzdžiui konkuruojant dėl geresnės darbo pozicijos ar užmokesčio.

Statusas

Agresyvus elgesys taip pat buvo evoliuciškai naudingas siekiant įtvirtinti savo statusą ir valdžią gentyje, o žvelgiant iš šiandienos perspektyvos agresija gali būti pasitelkiama siekiant įsitvirtinti visuomenėje, darbo kolektyve ar netgi šeimoje. Patinas, kuris galėjo apginti savo gentainius ir pasirūpinti resursais, buvo vertinamas ir gerbiamas už drąsą. Kadangi šiems veiksmams reikėjo fizinės jėgos ir ištvermės, agresyvus elgesys buvo ypač vertinamas. Šiandienos žmonių gyvenime statusai ir valdžia yra įgyjama ne vien tik pasitelkus agresiją, netgi dažniau aktualūs tampa kognityviniai individo gebėjimai. Tačiau kalbant apie įvairias sporto šakas, sportininkai yra vertinami ir gerbiami už žiūrovams padovanotas kovas, kuriose dažnai dominuoja agresyvus elgesys.

Konkurencija

Dar viena situacija, kada agresyvus elgesys padėdavo mūsų protėviams, yra susijusi su poravimusi. Gyvūnijos pasaulyje tarp patinų vykstanti konkurencija dėl patelės pareikalauja iš jų tam tikro agresyvaus elgesio. Tai gali būti judesiais, žvilgsniu ar kitokia kūno kalbos išraiška perduodami gąsdinantys ir perspėjamieji signalai. Konkurencija dėl priešingos lyties atstovo dėmesio vyksta tarp visų gyvūnų rūšių, taip pat ir tarp žmonių. Tokia konkurencija gali vykti ir tarp moteriškos lyties atstovių, siekiant gauti geidžiamo patino dėmesį. Tačiau konkurencija šiandien retai kada pasiekia fizinės agresijos išraišką. Todėl psichologinis patino-vyro stabilumas ypač svarbus siekiant atremti konkurento agresiją.

Poroje, turinčioje ilgalaikius santykius, agresyvus elgesys gali pasireikšti su tikslu atgrasinti savo partnerį nuo neištikimybės. Jau anksčiau minėtoje pavianų gentyje galime stebėti kaip patinas vedasi patelę laikydamas ją už uodegos ir taip visiškai kontroliuodamas jos veiksmus. Toks jausmas kaip pavydas savyje turi užkoduotų agresijos apraiškų. Ir šiandieninėje visuomenėje galime girdėti kaip iš pavydo vienas iš partnerių kontroliuoja kitą partnerį, apriboja jos arba jo veiksmus, o kartais įtardamas neištikimybę netgi panaudoja fizinį smurtą.

Galiausiai agresyvus elgesys gali pasireikšti nesąmoningai siekiant apsaugoti turimus resursus nuo ne savo biologinių vaikų. Tiek gyvūnų, tiek žmonių pasaulyje savo genų pratęsimas yra vienas iš svarbiausių egzistencijos tikslų. Todėl visi turimi resursai turėtų būti skiriami savo biologinių palikuonių užauginimui. Tais atvejais kai šeimoje kartu apsigyvena ne biologiniai vaikai, jie taip pat pasiima dalį resursų. Tokį agresyvų elgesį galime stebėti kai varnėno patinas užėmęs neseniai žuvusio patino vietą išmeta iš lizdo jau padėtus kiaušinius. Tuomet varnėno patelė padeda naujus kiaušinius ir šalia esantis patinas yra saugus, nes dabar augina savo palikuonis. Taip elgtis būdinga daugumai gyvūnų, tame tarpe ir liūtams. Žmonių gyvenimuose taip pat pasitaiko, kad posūniai ar podukros būna nemėgstami, iš jų būna tyčiojamasi, užgauliojama, o kartais ir išnaudojama. Kanados mokslininkai nustatė, kad su patėviais augantys vaikai iki 2 metų amžiaus miršta 100 kartų dažniau, nei su biologiniais tėvais augantys vaikai. Agresyvus elgesys su podukromis ar posūniais yra aprašytas ir įvairių tautų pasakose.

Kaip matome, tam tikrose situacijose pasireiškiantis agresyvus elgesys padėdavo asmeniui ar grupei pasiekti savo tikslų. Evoliucijos eigoje toks elgesys įsitvirtino suformuodamas atitinkamus elgesio mechanizmus. Pagal šiuos mechanizmus ir šiandien kartais pasielgiame instinktyviai. Tačiau tai kas naudinga vienam, gali būti labai žalinga kitam. Todėl analizuojant agresijos apraiškas savyje, manau, svarbiausia sąlyga išlieka neskubėti reaguoti instinktyviai, o atsakingai pamatuoti ir įvertinti savo elgesio tikslingumą ir naudą mums asmeniškai ir dabartinei mūsų visuomenei. O visuomenėje svarbiau už kovą dėl išlikimo mums tampa gebėjimas bendradarbiauti. Tad nepykime ant vaikų, kai jie vieni iš kitų atiminėja žaislus (resursus), pastumia pro šalį einantį „konkurentą“ ir į kitas jų požiūriu grėsmingas situacijas reaguoja agresyviai. Tokia jų ir mūsų visų prigimtis, o mūsų, tėvų, pareiga išmokyti vaikus bendradarbiauti.