8 rekomendacijos, kurios gali padėti mūsų vaikams apsisaugoti nuo nepageidaujamos aplinkos įtakos

8 rekomendacijos, kurios gali padėti mūsų vaikams apsisaugoti nuo nepageidaujamos aplinkos įtakos

Pasaulis toks didelis ir pilnas ne tik nuostabių akimirkų, bet ir nuolat tykančių pavojų. Kol mūsų vaikai dar maži, jų saugumu rūpinamės mes, suaugusieji. Stebime savo vaikus visą laiką ir esant pavojaus tikimybei skubame juos perspėti ir apsaugoti. Tačiau mūsų vaikai auga, jų pasaulis plečiasi, o mes ne visada galime būti šalia.

Tikriausiai svarbiausias dalykas, kurį turime sau pripažinti, kad mes niekaip negalėsime apsaugoti savo vaikų nuo pavojų einant per gatvę, nuo patyčių, nuo žalingų įpročių ar nuo skubotų sprendimų.

Todėl jau nuo pat mažumės turime mokyti savo vaikus būti atidiems pavojams ir mokėti apsisaugoti. Apsisaugoti ne tik kelyje, bet ir nuo žalingos bendraamžių įtakos ar socialiniuose tinkluose tykančių pavojų.

Šios 8 rekomendacijos gali būti naudingos mums mokant vaikus apsisaugoti nuo nepageidaujamos aplinkos įtakos:
1) Kurkime abipusiu pasitikėjimu paremtą ryšį su savo vaiku.
Nuoširdžiai domėkitės kuo gyvena jūsų vaikai. Jiems dalinantis savo išgyvenimais pirmiausia išklausykite jų nekomentuodami ir nekritikuodami. Ir tik vėliau, išklausę istorijos iki galo, pasiūlykite savo pagalbą. Dalinkitės ir savo išgyvenimais su vaikais, klauskite jų patarimų, diskutuokite. Dialogas kuria abipuse pagarba ir pasitikėjimu paremtus santykius. Kurkite šiuos santykius nuo mažumės, nelaukite paauglystės.

2) Leiskime kiek galime daugiau laiko kartu su vaiku.
Bendra veikla kartu, nesvarbu ar tai būtų pasivažinėjimas dviračiais, ar produktų vakarienei pirkimas, suteikia galimybę vaikui užmegzti su jumis artimesnį tarpusavio ryšį ir išsikalbėti. Mūsų vaikai labiau yra linkę stebėti, nei kalbėti. Stebėdami mus bei juos supantį pasaulį vaikai moksi gyvenimo. Pasinaudokime savo asmeninio pavyzdžio galia mokydami vaikus kaip nepasiduoti nepageidaujamai įtakai ir apsisaugoti nuo galimų pavojų.

3) Neapsiribokime draudimais.
Kalbėdamiesi su vaikais apie tai, kas yra gerai, o kas yra blogai, skirkime pakankamai laiko paaiškinti ir padiskutuoti kodėl nevertėtų daryti tam tikrų dalykų. Žinoma, tokiems pokalbiams ir mums patiems reikia pasiruošti. Nesuprastas nurodymas iš tėvų ar visuomenės niekada nebus toks efektyvus kaip pačio vaiko įsisąmonintas sprendimas kaip būtų tinkamiausia pasielgti tam tikrose situacijose.

4) Išreikškime susirūpinimą.
Net kai paaugliai sako, kad jiems nerūpi, dauguma jų laukia, kada tėvai ateis ir pasidomės jais. Visko numatyti mes negalime, bet jei numanome kokią klaidą gali padaryti mūsų vaikas, pasidalinkime su juo/ja savo patirtimi. Mūsų vaikai neturi visko išmokti iš savo klaidų, kai ko jie gali pasimokyti iš mūsiškių. Kitu atveju mokydamiesi tik iš savo klaidų ir klaidžiodami, jie gali pasiklysti ilgam ir su sunkiomis pasekmėmis.

5) Visada pasiūlykime vaikui savo pagalbą.
Ar priimti ar ne mūsų pagalbą yra vaiko teisė, bet mūsų pareiga yra ją pasiūlyti. Nebūkime abejingi net mūsų akimis žiūrint „nereikšmingoms“ situacijoms, manydami, kad tai jo/jos paties reikalas. Mūsų vaikas gal ir gali išspręsti savo sunkumus savarankiškai, bet ar tai bus patys geriausi sprendimai. Pavyzdžiui, matome, kad mūsų vaikui sunku susirasti draugų. Galime galvoti, kad tai jo/jos asmeninis reikalas ir kad vieną dieną jam/jai gali pavykti su kuo nors susidraugauti, bet gali ir nepavykti. Pasikalbėkime su kitų vaikų tėvais, suorganizuokime kokią nors bendrą veiklą, gal tai bus puiki galimybė užsimegzti naujai draugystei.

6) Rodykime savo vaikui, kad pasitikime juo.
Vaikams svarbu jausti, kad jais rūpinamės, bet taip pat svarbu jausti, kad pasitikime jais. Jei mūsų vaikai jaus, kad jais pasitikime, jie labiau pasitikės ir mumis. O tai suteiks mums galimybę būti arčiau savo vaikų, žinoti daugiau apie jų gyvenimą ir padėti jiems laiku apsisaugoti nuo pavojų. Net ir turėdami patį kilniausią tikslą – apsaugoti savo vaikus, nekontroliuokime jų, net tokiu būdu tik dar labiau juos nuo savęs atitolinsime. Noras kontroliuoti kyla iš mūsų baimės, kad kažkas negero gali nutikti mūsų vaikams. O vaikuose mūsų nepasitikėjimu grįsta kontrolė iššaukia pyktį ir pasipriešinimą. Sukaupkime drąsą ir pasitikėkime savo vaikais, jie tai vieną dieną tikrai įvertins.

7) Nevenkime sudėtingų situacijų, kartais leiskime vaikams suklysti.
Tik būtinai iš anksto aptarkime su vaikais galimas pavojingo elgesio pasekmes. O vaikams pasielgus netinkamai arba patyrūs nesėkmę, neskubėkime jų teisti ir bausti. Geriau paklauskime: kas paskatino vaiką taip pasielgti, kodėl jis/ji pasirinko tokį, o ne kitokį sprendimą, ką dabar darytų kitaip?
Bendraamžių įtaka ir spaudimas yra galinga jėga, o ypač stipriai ji veikia vaikus ir paauglius, kai vertybės ir nuostatos dar tik formuojasi ir nėra tvirtai įsišaknijusios. Gal jūsų vaikas ir pabėgs iš pamokų su dar keliais draugais, gal neišdrįs pasakyti „ne“ pasiūlymui pasišaipyti iš klasioko, tačiau kiekviena tokia patirtis, tai galimybė jums su vaiku susėsti kartu ir aptarti įvykusią situaciją bei apsispręsti ateityje elgtis kitaip.

8) Ugdykime vaikų vertybines nuostatas.
Mūsų vaikams yra būtina nustatyti ribas ir suteikti tinkamo elgesio gaires. Augant mūsų vaiko fiziniams ir protiniams gebėjimams, plečiasi ir jo/jos galimybių ribos. Tačiau yra ir nekintančių dalykų – tai mūsų vertybinės nuostatos. Juk muštis neleistina nei darželyje, nei paauglystėje, toks elgesys visada bus nepageidaujamas. Todėl negalime leistis būti mušamam kitų, o turime išmokyti savo vaikus kaip apsiginti.
Tvirtos vertybinės nuostatos yra pats efektyviausias dalykas padedantis mūsų vaikams atsispirti nepageidaujamai aplinkos įtakai. Tačiau vertybių susiformavimas ir įsitvirtinimas mūsų gyvenime yra ir pats ilgiausias bei sudėtingiausias procesas. Čia svarbiausią vaidmenį atlieka šeima ir artimiausia vaiko aplinka, o efektyviausia mokymo priemonė – asmeninis mūsų, suaugusiųjų, pavyzdys.

Saugokime savo vaikus ne kontroliuodami, o ugdydami jų vertybes ir mokydami juos pačius apsisaugoti.

Parašykite komentarą