Konfliktai šeimoje: vengti ar spręsti?

Konfliktai šeimoje: vengti ar spręsti?

Kai du suaugusieji nesutaria, sakome, kad jie konfliktuoja. Tačiau, kai mums nepavyksta susitarti su vaiku, mes jį/ją auklėjame. O juk vaiko „nepaklusnumas“ ir yra ne kas kita, kaip mūsų su vaiku tarpusavio konfliktas.

Konfliktas – tai interesų ir nuomonių kova, kuri sukelia ne pačias maloniausias emocijas ir išgyvenimus. Ši kova vyksta nuolatos ir visi žinome, kad naivu tikėtis išvengti konfliktų. Mes bet kada galime atsidurti konfliktinėje situacijoje nepriklausomai nuo mūsų aplinkos, užimamos pozicijos ar gyvenimiškos patirties.

Kokie gali būti konfliktai?

Apie konfliktus ir jų valdymą galima rasti daug informacijos, patarimų, mokymų. Tačiau kaip tai gali mums padėti konfliktinėje situacijoje? Manau, žinodami, kas su mumis vyksta ir kodėl taip elgiamės gali padėti mums efektyviau išspręsti atsiradusius sunkumus.

Kartais konfliktas gali kilti dėl to, kad nesutampa jūsų ir partnerio nuomonės, kuriuo keliu važiuosite namo. Tokia situacija ilgai trukti negali: arba jūsų partneris jus įtikina savo pozicijos teisingumu, arba jis/ji neatsižvelgiant į jūsų norus priima galutinį sprendimą. Kokie jausmai jums kyla po to, jau kita tema, bet konfliktinė situacija baigiasi pasukus tam tikru keliu. Tačiau konfliktas gali kilti ir dėl jūsų su partneriu skirtingos nuomonės apie vaikų auklėjimą. Ir šia tema konfliktuoti galima kasdien, be pabaigos.

Jei norime ne tik konfliktuoti, bet ir išspręsti savo konfliktus, pirmiausia reikia suprasti kas vyksta.
O tam gali padėti konfliktinės situacijos analizė, kurios metu verta savęs paklausti šių klausimų:
1. Kokios šio mano konflikto priežastys? – ar mano poreikiai ir norai nebuvo patenkinti, ar mano nuomonė nebuvo išgirsta ir suprasta, ar mano darbas nebuvo įvertintas?
2. Kokia šio mano konflikto formą? – kaip aš išreiškiu savo nepasitenkinimą: neįvardinu jo ir ilgainiui nuslopinu, o gal priešingai viską žymiai labiau dramatizuoju? gal perkeliu savo nepasitenkinimą į kitą asmenį ar situaciją, visai nesusijusią su konfliktu?
Rekomenduojama būtų sau ir asmeniui su kuriuo konfliktuojate iš karto konkrečiai ir aiškiai įvardinti, kad dabar jūs konfliktuojate ir jei galite, pasakyti dėl kokių priežasčių.
3. Kokioje konflikto stadijoje esate? – ar aš manau, kad kilo konfliktas ir drąsiai tai įvardinu, ar slepiu savo nepasitenkinimą? O gal jaučiu, kad kitas asmuo nepritaria mano sprendimui, tačiau noriu išvengti konflikto ir nieko nesakau.
4. Koks jūsų konflikto valdymo (sprendimo) stilius? – negalime pasirinkti konflikto vietos, laiko ar žmonių su kuriais konfliktuosime, tačiau visada galime rinktis kaip spręsime savo konfliktą: ar užimsime kontroliuojančią poziciją ir mūsų žodis „bus paskutinis“, ar vengsime ir su viskuo sutiksime „dėl šventos ramybės“, o gal ieškosime kompromiso, kurio metu abi pusės šiek tiek nusileidžia ir niekas nepralaimi, bet niekas ir nelaimi. Kompromisas yra geras ir siektinas konfliktų sprendimo būdas, o kartais dėl ribotų laiko galimybių ir vienas geriausių. Tačiau dar yra toks konflikto valdymo stilius kaip „laimėti-laimėti“ („win-win situation“), kur abi konfliktuojančios pusės gali patenkinti savo interesus. To galima pasiekti tik bendradarbiaujant, kai oponentai: kontroliuoja savo emocijas, laikosi bendravimo taisyklių, išsiaiškina savo pozicijas ir kartu ieško sprendimo būdų.

Ar vengti konfliktų?

Kad ir kaip mes stengtumėmės apsaugoti savo vaikus nuo konfliktų, neišvengiamai susidursime su situacijomis kada negalėsime patenkinti jų norų. Ir tada kils konfliktas. Kol vaikas mažas, mūsų autoriteto pagalba laimėti tokį konfliktą „nes aš taip pasakiau“ stiliumi nėra sunku. Vėliau priversti vaiką paklusti darosi vis sunkiau ir iškilus konfliktinei situacijai lieka du keliai: arba jos vengti, arba ją spręsti.

Yra neišvengiama, kad mūsų mintys ir norai visada sutaptų su aplinkinių norais. O jei tiems norams nesutapus vengiame konfliktuoti, mūsų jausmai ir nuoskaudos niekur nedingsta. Išvengtų konfliktų patirtis apsigyvena mumyse, tik ar mums to reikia?

Žinoma, jei tik konfliktuojame ir neieškome sprendimų – tai nekonstruktyvu. Tačiau jei nevengiame, priimame konfliktą ir siekiame jį išspręsti – tokia patirtis gali mus praturtinti.

Ko mus moko konfliktai?

Mokydamiesi šeimoje konstruktyviai spręsti konfliktus, vaikai saugioje jiems aplinkoje moksi:

  • Pažinti save, savo jausmus ir norus, bei tinkamai juos išreikšti.
  • Išgirsti ir išklausyti kitą asmenį, jo/jos nuomonę ir jausmus.
  • Būti empatiškais ir įsijausti į kito asmens išgyvenimus.
  • Priimti kitokią nuomonę ir ją gerbti.
  • Kūrybiškai ieškoti konflikto sprendimo variantų.
  • Susitarti siekiant bendrų tikslų.
  • Prisiimti atsakomybę už susitarimų vykdymą.

Kaip spręsti konfliktus?

Konfliktas nėra baisus, jei žinome, kad galime jį išspręsti. Norint konstruktyviai spręsti konfliktus reikia ne tik drąsos, bet ir įgūdžių kaip tai daryti. Vaikai mokosi gauti ko nori ar susitarti žaisdami ir stebėdami suaugusius. Mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra padėti vaikams išmokti konstruktyviai spręsti tarpusavio nesutarimus. Čia geriausia būtų, kad ne tik paaiškintume ir pamokytume, bet būtume vaikams tinkamu pavyzdžiu kaip susitarti, o kilus konfliktui tarp jūsų ir vaiko neskubėtume jo „laimėti“ savo naudai, o spręstume konfliktą su vaiku, kaip su lygiaverčiu partneriu (žinoma, atsižvelgiant į jo/jos patirtį). Mūsų vaikui taip būtų puiki galimybė saugioje aplinkoje mokytis spręsti konfliktus.

Kiekvieno konflikto sprendimą galima būtų suskirstyti į šiuos žingsnius:
1. Svarbu laiku atpažinti konfliktą ir jį įvardinti (Girdžiu, kad tu nori žaisti su telefonu, o aš noriu, kad tu paruoštum pamokas. Matau, kad mūsų norai skiriasi, abu esame konfliktinėje situacijoje).
2. Kilus konfliktui, kyla ir daug įvairių jausmų, daugiausiai nemalonių. Svarbu išsakyti tuos jausmus pačiam ir paskatinti vaiką išsakyti savo jausmus. Savo jausmus reikėtų išsakyti nekaltinant kito, o tik pasakant kaip jūs dabar jaučiatės (Man labai neramu, kad tu nenori daryti namų darbų, aš pykstu, kad tu vengti savo pareigų. O kaip tu jautiesi?).
3. Konflikto metu svarbu aiškiai ir konkrečiau įvardinti ko mes norime ir išklausyti ko nori kitas (šiuo atveju vaikas). Išklausyti vaiko norus dar nereiškia, kad mes jiems pritariame. Svarbu yra tiesiog išgirsti vaiką, sužinoti jo norų priežastis, leisti jam išsisakyti. Čia svarbu skirti laiko išsiaiškinti ar nėra paslėptų norų tiek iš jūsų, tiek iš vaiko pusės (ar noras žaisti telefonu nėra tik noras gauti daugiau jūsų dėmesio arba noras laimėti tam tikra žaidimą, kad būtum pirmas tarp draugų).
4. Sprendžiant konfliktinę situaciją svarbus žingsnis yra siūlyti variantus, kaip mes galėtume susitarti, kad abiejų mūsų norai būtų kaip galima labiau patenkinti. Svarbu, kad kuo daugiau įvairių situacijos sprendimo variantų pasiūlytumėte tiek jūs, tiek vaikas.
5. Apsvarsčius visus išsakytus variantus reikėtų priimti bendrą sprendimą. Svarstyti reikėtų ir tuos vaiko variantus, kurie skamba neįgyvendinamai. Tai suteikia vaikui pilnaverčio dalyvavimo konflikto sprendime jausmą, o kartu ir atsakomybę priimti bendrą sprendimą.

Vaikams gali būti sunku kalbėtis, ypač apie jausmus. Tuomet galime pasiūlyti konflikto metu kilusius jausmus neįvardinti, o nupiešti. Savo norus ir konflikto sprendimo variantus galime pasiūlyti vaikams užrašyti ant lapelių, o tada susėdus juos perskaityti, apsvarstyti ir ieškoti bendro sprendimo.

Jei išmoksime konstruktyviai spręsti konfliktus, mūsų nuomonių ir interesų nesutarimai tiesiog virs diskusijomis.

Parašykite komentarą