Kokie pavojai tyko mūsų vaikų mokant juos tinkamo elgesio?

Kokie pavojai tyko mūsų vaikų mokant juos tinkamo elgesio?

Prieš kelias dienas ryte tvarkiausi balkone ir išgirdau pro šalį į darželį einančių mamos ir sūnaus pokalbį, o tiksliau mamos gąsdinimą, kad iš po balkono išlįs pabaisa ir pasigrobs jį, jei vaikas ir toliau spyriosis eiti pirmyn į darželį. Kadangi kalba buvo apie mano balkoną, negalėjau nesureaguoti ir atsilenkusi kreipiausi į vaiką patikindama, kad pabaisos po mano balkonu negyvena. Kas jau kas, o aš tai tikrai tai žinau.

Ir tada susimąsčiau kokią gausybę būdų mes naudojame siekdami suvaldyti ar pakeisti savo vaikų nepageidaujamą elgesį. Ir kokie pavojai jų ateityje laukia, jei kaip tėvai nebūsime kantrūs ir išmintingi.

Visų pirma pradėkime nuo to, kad pakeisti galime tik negyvus daiktus. Galime pakeisti drabužius, pakeisti tam tikras automobilio detales, kad jis toliau saugiai važiuotų. Deja, žmonių, tame tarpe ir vaikų, elgesio pakeisti negalime. Keistis gali tik pats vaikas, turėdamas motyvaciją ir nuolat kontroliuodamas savo elgesį, o mes galime ir turime jam padėti. Padėti suprasti kas su juo vyksta, kokios emocijos ir jausmai jį užvaldo ir kodėl. Patarti kaip būtų tinkamiausia pasielgti tam tikrose situacijose, kad gerai jaustųsi ir pats vaikas, ir aplinkiniai.

Tokią pagalbą mes dažniausiai vadiname auklėjimu. Pagrindinė žodžio „auklėti“ reikšmė yra siekis sistemingais nurodymais, pamokymais ar kitais veiksmais ugdyti žmogaus įpročius, valią, jausmus ir pan. Tačiau yra ir kita žodžio „auklėti“ reikšmė – tai auginti. Auklėti vaiką būtina, tačiau auklėjimo kelią renkamės mes, suaugusieji, todėl rinkimės atsakingai.

Auklėjimo keliai ir juose tykantys pavojai:

Gąsdinimas
tai pats „kūrybiškiausias“ tėvų naudojamas vaiko elgesio koregavimo kelias. Jis yra labai efektyvus greitam rezultatui gauti, bet jo poveikis yra trumpalaikis. O kuo vaikas vyresnis, tuo sunkiau tampa tėvams sugalvoti kuo pagąsdinti. Tikriausiai ir jums teko girdėti pačių įvairiausių gąsdinimų, ir klasikinių apie piktą policininką ar tetą parduotuvėje, ir įdomesnių, kad vaikui iškris akys, jei per daug žiūrės televizorių.

Pavojai:
Gąsdinant vaiką baisiais ir nebūtais dalykais, jis susikuria pasaulio, kuriame nuolat tyko pavojai, suvokimą. Jo elgesį valdo baimė. Dažniausiai taip gąsdinami maži vaikai, o jie dar ne visada gali žinoti kaip reikia tinkamai pasielgti. Tad baimė suklysti ir būti suvalgytam pabaisos yra labai reali.
Gąsdinimai nepirkti vaikui norimo daikto arba atimti jau turimą sukuria nestabilumo ir nesaugumo jausmą. Juk vieną dieną „aš“ geras ir gausiu dovanų riedlentę, o kitą dieną girdžiu sprendimą, kad negausiu, bet po kelių dienų situacija vėl pasikeičia ir gal būt gausiu. Taip kaip mes manipuliuojame gąsdindami, taip ir vaikas išmoksta manipuliuoti tinkamu elgesiu savo tikslams pasiekti.
Gąsdinimas jausmais yra, mano manymu, pats pavojingiausias kelias siekiant koreguoti vaiko elgesį. Pasakymai, kad nebemylėsime arba paliksime veikia vaiką ypač stipriai, net jei jis to ir neparodo, o atsako abejingai – „na ir kas“. Besąlygiška tėvų meilė, tai vaiko saugumo, įsižeminimo šiame pasaulyje garantas.

Apdovanojimas už tinkamą elgesį –
tai dažniausiai rekomenduojamas pageidaujamo elgesio formavimo būdas. Vaikas yra paskatinamas už tinkamą elgesį, o nepageidaujamas elgesys yra ignoruojamas. Siekiant pakeisti nepageidaujamą vaiko elgesį, iš pradžių paaiškinama kokio elgesio iš jo tikimasi ir pasiūlomas apdovanojimas. Tai gali būti tiek materialus apdovanojimas (pvz. naujas žaislas ar ledai), tiek nematerialus (pvz. pasivažinėti dviračiais). Svarbiausia, kad to norėtų vaikas, o ne tėvai. Išmokyti vaiką tinkamo elgesio taikant paskatinimus užtrunka ilgiau nei sustabdyti nepageidaujamą elgesį pagąsdinus, tačiau šiuo atveju susiformuoja įgūdžiai ir elgesio modeliai, kurie tampa ilgalaikiais.

Pavojai:
Kiekvienam iš mūsų yra malonu būti pagirtam ar kaip kitaip įvertintam. Tačiau jei kiekvieną kartą, kai vaikas pasielgia tinkamai, jis yra apdovanojamas, formuojasi abipusės naudos gavimo principu paremti tarpusavio santykiai. Pvz. Jei paruošiu namų darbus, mama leis pažaisti kompiuteriu. Vėliau gyvenime galime dažnai išgirsti tokią frazę – „o kas man iš to?“.
Taikant apdovanojimus kaip paskatinimą už tinkamą elgesį siunčiame vaikui žinutę, kad jis yra vertingas tik tada, kai elgiasi taip, kaip mes norime. Nes juk mes, suaugusieji nustatome, kokio elgesio iš vaiko pageidaujame. Taip išmokstame pataikauti.
Dėl laiko, o gal ir noro trūkumo, dažniausiai tik įvardiname vaikui kokio elgesio iš jo pageidaujame, tačiau plačiau neaptariame, kodėl toks elgesys svarbus, kuo jis naudingas pačiam vaikui. Jei mūsų instrukcijos skamba kaip nurodymai, vaikui yra siunčiama žinutė, kad reikia paklusti ir vykdyti galingesnio nurodymus. Ir jei tinkamai vykdys, bus apdovanotas.

Asmeninis pavyzdys –
yra teigiančių, kad vaikų auklėti nereikia, užtenka tik asmeninio pavyzdžio, o vaikas kuo puikiausiai mokosi stebėdamas. Visiškai sutinku su antrąją šio teiginio dalimi. Asmeninis pavyzdys yra ypač paveiki priemonė siekiant pageidaujamo vaiko elgesio. Kuo didesnis autoritetas esame savo vaikams, tuo stipriau juos veikia mūsų asmeninis elgesio pavyzdys. Tačiau augant vaikams svarbu ne tik stebėti ir kopijuoti, bet ir suprasti tam tikro elgesio priežastis bei pasekmes. Tad auklėjimas būtinas, jei norime užauginti sąmoningą asmenybę.

Pavojai:
Jei mažas vaikas mokosi iš savo tėvų pavyzdžio, tai jam augant asmenų ratas plečiasi, autoritetai gali keistis ir atsiranda pavojus, kad neturėdamas tvirtų tinkamo elgesio pagrindų vaikas ims kopijuoti ne tik teigiamus pavyzdžius. Taip vaikystėje buvęs šaunus berniukas, paauglystėje pradeda kopijuoti netinkamo elgesio autoritetus.
Remdamiesi tik savo asmeniniu pavyzdžiu, bet nemokydami vaiko analizuoti savo elgesio, tėvai neturi galimybės suklysti. O juk klysti yra žmogiška ir neišvengiama.

Savianalizė
daug laiko ir energijos reikalaujantis kelias ir niekas negarantuoja jo sėkmės. Tačiau jei norime užauginti kritiškai mąstančią ir savo elgesio pasekmes vertinančią asmenybę, manau, tai saugiausias kelias. Einant šiuo keliu svarbiausia yra tiek mums, tiek pačiam vaikui suprasti savo netinkamo elgesio priežastis. O jų gali būti pačių įvairiausių: įtampa dėl nežinomybės, baimė kažko naujo, noras būti naudingam, dėmesio trūkumas, jausmas, kad esi nereikalingas ir iš to kylantis pyktis, o gal tiesiog nuovargis ir alkis. Tai nėra paprasta, nes vaikas dar tik pradeda save pažinti ir ne visada gali įvardinti savo savijautą, tačiau tam esame mes. Galime su vaiku dalintis savo patirtimi, skaityti kartu knygas, žiūrėti filmukus ir aptarinėti personažų elgesį. Tokiu būdu plečiasi vaiko žodynas, jis turi galimybę identifikuotis su personažu vienoje ar kitoje situacijoje, mokosi analizuoti ir per patirtį geriau pažįsta save.
Kitas svarbus žingsnis yra kartu su vaiku sugalvoti, kaip jis galėtų kitą kartą pasielgti tinkamai ir kas jį motyvuotų. Skirtumas nuo paskatinimu už tinkamą elgesį taikomo metodo yra tas, kad čia mes nesakome vaikui kaip jis turėtų elgtis ir ką jis už tai gaus, bet klausiame jo nuomonės. Žinoma, galime pateikti ir savo rekomendacijų, galime aptarti keletą variantų, bet sprendimą keistis priima vaikas. Tiesa yra ta, kad mūsų vaikai yra daug protingesni, nei mes manome. Klausinėkime jų kuo dažniau ir atidžiai klausykime, išgirskime ką jie sako.

Pavojai:
Jei vaikas yra labai uždaras ar dėl kitų priežasčių jį sunku prakalbinti, o dar sunkiau sulaukti jo nuomonės, kyla pavojus, kad vaikui bus „primesta“ suaugusiojo nuomonė. Tokiu atveju vaikas gavęs nurodymus kaip ateityje reikėtų elgtis ir kaip jam už tai bus atlyginta, viduje gali tam ir nepritarti. Tuomet ir vaiko elgesys mažai kuo keisis.
Kviečiant vaiką analizuoti savo netinkamą elgesį, tėvai turėtų būti pasiruošę analizuoti ir savo elgesį, pateikti vaikui pavyzdžių iš savo patirties, atsakyti į gal būt nepatogius klausimus.


Idėjos vaiko elgesio savianalizei:

Pasiūlykite vaikui po įvykusio nepageidaujamo elgesio epizodo praėjus šiek tiek laiko (kai aprimsta emocijos) nupiešti tą konkretų įvykį kaip jį matė vaikas. Jūs taip pat galite piešti šalia savo įvykio versiją, o jei dalyvavo daugiau šeimos narių, gali prisijungti ir jie. Tuomet aptarkite piešinius: kas ką veikė, kaip jautėsi kiekvienas iš dalyvių. Kai pasakoja vaikas, galima jo paklausti kaip jis jautėsi toje situacijoje, o tuomet paklausti kaip jo manymu jautėsi kitas personažas (pvz. jūs). Trečias šios veiklos etapas yra paprašyti vaiko pakoreguoti savo piešinį taip, kad visi personažai jame jaustųsi kaip galima geriau. Ką jis keistu savo elgesyje, ko jis norėtų iš kitų? Pabaigus piešti galima kartu priimti susitarimą kaip elgsitės panašioje situacijoje kitą kartą.

Galima pasiūlyti vaikui vesti „elgesio sprogimų“ žurnalą, kuriame fiksuotu raštu arba piešiniais (jei dar nemoka rašyti) savo netinkamo elgesio pasireiškimo momentus. Žurnale gali būti tokie stulpeliai kaip „sprogimo“: data, trukmė, vieta, dalyviai, priežastys (pvz. ryte buvau pikta, nes norėjau miego), kaip elgiausi (pvz. nesirengiau į mokyklą), kas nutiko (pvz. mama manęs prašė, o po to pradėjo šaukti, aš šaukiau atgal, atėjo tėtis ir pagrasino, kad vakare nenuveš į draugės gimtadienį, apsirengiau). Kiekvienos dienos vakare galima kartu su vaiku pasižiūrėti tos dienos įrašus ir pasitarus pasiūlyti užpildyti paskutinį stulpelį „kaip norėčiau pakeisti šią situaciją“ (pvz. paprašyti, kad mama pažadintų mane 5 min. anksčiau ir galėčiau dar pagulėti).

Jei norėtumėte pasitarti dėl konkrečių jūsų vaiko netinkamo elgesio situacijų ir kaip su juo apie tai kalbėtis, susisiekite su manimi žinute arba el. paštu.

Auginkime savo vaikus sąmoningomis asmenybėmis!

Parašykite komentarą