Ar pastebėjote, kad tam tikrus sprendimus priimame akimirksniu, net nedvejodami, o kitiems sprendimams prireikia daugiau laiko, kartais net kelių dienų ar savaičių. Ir tai ne visada priklauso nuo situacijos sudėtingumo, o daug dažniau nuo situacijos naujumo.

Priimant sprendimus mes remiamės šiais trimis veiksniais:

• Ankstesne savo asmenine patirtimi. Mūsų įgyta asmeninė patirtis padeda kai kuriuos sprendimus priimti daug negalvojant, nes smegenys atpažįsta situaciją ir iš karto pasiūlo sprendimą. Tačiau vaikai turi mažiau patirties, todėl jiems priimti sprendimus, gali užtrukti gana ilgai. Net ir tokius iš suaugusiojo pozicijos žiūrint paprastus sprendimus, kaip pasirinkti kokio skonio ledų norėtų, gali tapti iššūkiu ir pareikalauti iš suaugusiojo kantrybės.
• Turimais faktais apie reiškinį, žmogų ar situaciją. Norint priimti mums tinkamiausią sprendimą, turime skirti laiko išanalizuoti turimas žinias apie tą reiškinį. O jei situacija mums visiškai nauja, dar reikia ir laiko informacijos apie tai surinkimui. Todėl vaikai, kurie racionaliuoju būdu siekia priimti sprendimus dažnai ir daug klausinėja.
• Išankstinėmis nuostatomis ir įsitikinimais. Kai sprendimus reikia priimti greitai ir nėra laiko situacijos analizei, mes vadovaujamės savo intuicija, vertybėmis, stereotipais ir priimame sprendimus labiau emociniu pagrindu. Vaikų priimami sprendimai daug dažniau būna emocinio, nei racionalaus pobūdžio. Ir tai yra normalu, nes vaikai daug spontaniškesni ir emociškai labilesni.

Kalbant apie spendimų priėmimo modelius, Scott, S. G. ir Bruce, R. A. („Decision-making style“, 1995) išskyrė penkis skirtingus sprendimų priėmimo modelius: racionalus, intuityvus, priklausomas, vengiantis ir spontaniškas. Sprendimo priėmimo modelio pasirinkimas labiau priklauso nuo konteksto ir situacijos, nei nuo pačios asmenybės, o vienas modelis nebūtinai yra geresnis negu bet kuris kitas. Svarbiausia siekiant priimti kuo racionalesnį sprendimą, jokiu būdu neignoruoti mūsų emocijų, o pripažinti, kad emocijos visada egzistuoja sprendimų priėmime, kokie logiški mes bebūtume. Tik pripažinę ir atpažinę savo emocijas galėsime jas suvaldyti ir nepasiduoti sprendimų priėmimui, paremtam vien tik emocijomis.

Kaip mokyti vaikus sprendimų priėmimo?

Gimstame turėdami savisaugos instinktus, kurie mums padeda apsisaugoti nuo pavojų. Tačiau priimdami sprendimus neturėtume vadovautis vien tik instinktais ar emociniais impulsais. Gebėjimas nuspręsti kaip tinkamiausiai pasielgti arba ką pasirinkti tam tikroje situacijoje yra įgūdis, kurio mokomės, kartais ir visą savo gyvenimą.

Mokydami vaikus sprendimų priėmimo, pasiūlykime jiems vadovautis šiais keturiais žingsniais:

1. Kuo tiksliau įvardinti situaciją ar reiškinį, kurį reikia išspręsti. Šiame žingsnyje svarbiausia yra paskatinti vaiką paanalizuoti situaciją užduodant sau klausimus apie situacijos svarbą, sprendimo priėmimo skubumą ir pan.

2. Surinkti su ta konkrečia problema susijusią informaciją. Dalį informacijos vaikai gali gauti iš interneto, knygų ar pokalbių su draugais ir suaugusiais. Kita, bet ne mažiau svarbi, dalis žinių ateina iš paties vaiko, užduodant sau tokius klausimus: Ko aš noriu? Ko man reikia? Kokios mano vertybės?

3. Ieškoti sprendimo būdų ir įvardinti su tais būdais susijusias galimas pasekmes. Pradžioje pasiūlykime vaikui drąsiai išsakyti pačius įvairiausius situacijos sprendimo būdus ir jokiu būdu neskubėkime jų komentuoti ar juo labiau kritikuoti. Tik sudarius mintyse ar dar geriau surašius ant popieriaus kuo daugiau įvairesnių sprendimo būdų, aptarti juos visus numatant tų sprendimų pasekmes tiek pačiam vaikui, tiek aplinkiniams.

4. Pasirinkti vieną situacijos sprendimo būdą. Aptarus visus galimus sprendimų variantus, pasiūlyti vaikui išsirinkti jo/jos manymu patį tinkamiausią, atsižvelgiant į tai, kad tas sprendimas nepakenktų kitiems ir pačiam vaikui.

Stebėdami kaip vaikai reaguoja situacijose, kuriose jiems reikia savarankiškai priimti sprendimą, galime išskirti tris pagrindinius elgesio modelius:

• Vaikas perduoda sprendimo priėmimo galią kitam asmeniui (draugui ar suaugusiam).
  Tokie vaikai vengia priimti bet kokius sprendimus, klausia kitų patarimo, prašo už juos nuspręsti, būna abejingi iškilusiai situacijai. Dažniausiai tokie vaikai bijo priimti netinkamą sprendimą, abejoja savimi ir bijodami suklysti, tikisi, kad kiti nuspręs už juos. Vaikui, vengiančiam priimti sprendimą, reikėtų priminti, kad daryti klaidas yra normalu, padrąsinti ir pasakyti, kad klaidos suteikia galimybę mokytis ir augti.

• Sprendimus vaikas priima greitai ir spontaniškai.
  Tokie vaikai skuba priimti vienokį ar kitokį sprendimą neanalizuodami situacijos ir neatsižvelgdami į savo patirtį. Jie veikia „čia ir dabar“, negalvodami apie tokių sprendimų pasekmes. Kartais yra tinkama, ir netgi reikalinga, sprendimus priimti greitai, daug negalvojant ir veikiant intuityviai (pavyzdžiui, matome kaip nuo stalo krenta stiklinė ir priimame sprendimą pribėgti ir ją sugauti). Tačiau svarbesniems ir sudėtingesniems sprendimams reikia laiko (pavyzdžiui nuspręsti kokį būrelį norėtų lankyti). Skubančius priimti sprendimus vaikus reikėtų skatinti prieš priimant svarbesnį sprendimą, sustoti ir pagalvoti, ramiai paanalizuoti situaciją, pasverti visus „už“ ir „prieš“.

• Sprendimų priėmimas vyksta apgalvotai ir atsakingai.
  Priimdami sprendimus vaikai apgalvoja savo pasirinkimų pasekmes ir kaip jų sprendimai paveiks juos pačius bei kitus žmones jų gyvenime. Mokant vaikus sprendimų priėmimo, svarbiausia yra siekti, kad jų priimami sprendimai būtų kuo labiau apgalvoti, sąmoningi, atsakingi ir priimti savarankiškai, nesiekiant kopijuoti kitus ar kam nors įtikti.

Ugdydami vaikų kompetenciją priimti sprendimus, kartu laviname ir jų kritinį mąstymą, kūrybiškumą, bendravimo bei bendradarbiavimo įgūdžius. Situacijos, kuriose vaikai turi savarankiškai priimti sprendimus ugdo jų atsakomybės jausmą ir stiprina savivertę.