Brolių ir seserų tarpusavio ryšys gali būti visoks: nuo labai artimo, palaikančio ir vienas kitą papildančio bendravimo iki visiško atsiribojimo ir nesidomėjimo vienas kitu. Tačiau šis ryšys visada bus ypatingas. Savo brolių ir seserų, kitaip nei draugų, negalime pasirinkti. Jie pasitinka mus arba ateina į mūsų gyvenimus ir visada būna šalia.
Kartais tėvai stebisi, kodėl jų vaikai nuolat pykstasi. O ar mes, suaugusieji, nesipykstame, nesiginčijame, neprieštaraujame? Gal būt mes tik rečiau šaukiame ar mėtome daiktus ir užaugę nesimušame, nors kaip bebūtų liūdna, ir tai kartais pasitaiko. Mūsų vaikai dar tik mokosi sugyventi su kitais ir konstruktyviai spręsti konfliktus. Ir kas geriau, jei ne brolis ar sesuo, gali prisidėti prie vaiko transformacijos iš „Aš esu pasaulio centras“ į supratimą „Aš esu pasaulio dalis“.
Kodėl mūsų vaikai pykstasi?
Susipykti ir susimušti vaikai gali dėl smulkmenų, taip pat jie gali greitai susitaikyti ir po kiek laiko vėl susipykti. Mums, kaip tėvams, svarbu yra ne tai, dėl kokių dalykų mūsų vaikai pykstasi, o suprasti kokios priežastys skatina juos elgtis destruktyviai. Nepasidalinimas mašinėle gali būti tiek poreikis gauti tėvų dėmesio, tiek nenoras dalintis su broliu ar sese.
Dažniausios vaikų tarpusavio pykčių priežastys yra dvejopos:
I. Konkurencija dėl tėvų dėmesio, meilės ir pripažinimo.
II. Konfliktai susiję su vaikų tarpusavio santykiais.
Brolių ir seserų konkurencija
Pasak belgų psichoterapeutės Esther Perel vis mes gyvenime konkuruojame dėl:
– Valdžios ir kontrolės – taip patenkinamas mūsų poreikis dominuoti.
– Artumo ir vertingumo – tokiu būdu patenkiname meilės poreikį.
– Pagarbos ir pripažinimo – tai padeda mums patenkinti poreikį būti įvertintu.
Konkurencija yra natūralus reiškinys ir pirmosios jo užuomazgos pasirodo jau šeimoje tarp brolių ir seserų. Kartais mus gali suklaidinti vaikų tarpusavio konkuravimas dėl tam tikro žaislo, kai iš tiesų jie konkuruoja dėl tėvų dėmesio ir noro, kad ateitų mama ar tėtis ir apgintų vaiką, padėtų jam laimėti arba paguostų ir pamyluotų pralaimėjus kovą.
Jei vaikai dažniausiai pykstasi mums esant netoliese arba kai mes esame užimti ir negalime jiems skirti dėmesio, o likę vieni puikiai sutaria, galime manyti, kad taip jie konkuruoja. Jei būdami su vienu iš tėvų vaikai puikiai sutaria, o pasilikę su kitu nuolat pešasi, pastarajam iš tėvų reikėtų savęs paklausti ar pakankamai skiriu jiems dėmesio ir meilės.
Čia svarbiausia rekomendacija būtų jokiu būdu nelyginti vaikų tarpusavyje ir kitais būdais nepastiprinti jų konkurencijos, t. y. nesuteikti jiems tuo metu dėmesio, kurio jie reikalauja ar nestoti ginti vieno iš vaikų. Kitais žodžiais sakant, neįsitraukti į jų kovą dėl tėvų dėmesio.
Brolių ir seserų konfliktai
Nesutarimai tarp brolių ir seserų gali virsti muštynėmis ir siekiant išspręsti savo tarpasmeninius santykius. Konfliktai tarp vaikų yra neišvengiami, nes jie taip pat, kaip ir suaugusieji, turi savo norus ir nuomones, kurie gali nesutapti su brolio ar sesers norais. Ir tada viskas priklauso tik nuo vaikų gebėjimo spręsti šiuos konfliktus.
Dažnas klausimas „Ar tėvams reaguoti į vaikų tarpusavio konfliktus ar palikti jiems patiems išsiaiškinti?“ priklauso nuo vaikų amžiaus ir turimų žinių kaip spręsti konfliktus.
Maži vaikai dar neturi patirties kaip tarpusavyje susitarti atsižvelgiant į abiejų norus ir surasti abiem pusėms tinkamiausią sprendimą. Todėl labai svarbus yra tėvų vaidmuo parodant vaikams galimus konflikto sprendimo būdus ir padedant jiems pasirinkti (jokiu būdu nenurodant) tinkamiausią variantą.
Vyresniems vaikams reikėtų duoti daugiau laiko ir erdvės patiems išspręsti savo tarpasmeninius konfliktus. Tačiau jei matome, kad vaikai juos sprendžia nekonstruktyviai (vienas kitą muša, gąsdina ir pan.), būtina įsitraukti ir parodyti savo nepritarimą tokiam elgesiui. Taip pat yra būtina skatinti vaikus nevengti konfliktų, o būti drąsiems ir spręsti juos. Dar vaikystėje susiformavę konfliktų sprendimo būdai lydės mus visą gyvenimą. Todėl klausimas „Kaip pasidalinti mašinėlę“ yra toks pat svarbus kaip ir klausimas „Kur šiemet važiuosime atostogauti?“
Jei nusprendžiame įsitraukti į vaikų tarpusavio konfliktą, svarbiausia yra išlikti nešališkiems:
– Vaikams pradėjus skųstis, parodyti, kad jums nesvarbu kas įvyko, o visą dėmesį sutelkti į dabartinę situaciją ir kaip ją išspręsti. Jei pastipriname vaikų elgesį skųstis, mažiname jų savarankiškumą patiems spręsti problemas.
– Neieškoti teisybės arba kaltų. Taip darydami atimame iš vaikų galimybę prisiimti atsakomybę. Apkaltindami ir nubausdami vaiką paverčiame jį pasyviu konflikto veikėju. Vaikai turi patys vienas kitą nubausti, ne mes sugalvojame bausmę.
– Neskubėkime išspręsti konfliktą už vaikus. Duokime laiko jiems nusiraminti, apgalvoti ir būkime šalia padėdami ieškoti sprendimo.
– Nesigailėkime nuskriaustojo, o parodykime jam savo palaikymą ir paklauskime kaip jis/ji jaučiasi. Jei gailėdamiesi sakome: „Koks tu vargšas, man tavęs gaila“, tai palaikydami sakome: „Aš matau, kad tau dabar skauda. Kaip tu jautiesi?“
Kaip stiprinti brolių ir seserų tarpusavio santykius
Kai mūsų vaikai pykstasi, būkime šalia ir atidžiai stebėkime juos, jei matome, kad reikia, padėkime jiems konstruktyviai išspręsti kilusį nesutarimą ir džiaukimės, kad tarp jų kuriasi ryšys. Daug liūdniau būtų matyti tarpusavyje nebendraujančius brolius ir seses.
Kelios rekomendacijos kaip stiprinti vaikų tarpusavio santykius:
– Organizuokime vaikams bendras veiklas, kuriose jie galėtų pasijusti esantys viena komanda, siekianti bendro tikslo. Tačiau nepalikime vaikų vienų tose veiklose, dalyvaukime ir patys, kurkime jausmą, kad mūsų šeima yra mūsų komanda!
– Bendravimo stiliaus bei konfliktų sprendimo būdų mūsų vaikai intuityviai mokosi stebėdami aplinką. Būkime budrūs spręsdami savo konfliktines situacijas, nes mūsų pavyzdys daro vaikams didžiausią poveikį.
Broliai ir sesės yra ir mūsų mokytojai. Be daugybės kitų dalykų, jie moko mus diplomatijos.
