Bijoti yra normalu. Baimė, kaip viena iš bazinių mūsų emocijų, atlieka labai svarbią apsauginę funkciją. Bijodami mes išmokstame būti atsargūs ir taip galime išvengti daugybės pavojingų situacijų. Tačiau matydami bebaimius kūdikius galime suabejoti: ar baimė įgimta ar įgyta emocija. Jei atidžiau pastebėtume, pamatytume, kad kūdikiai krūpteli nuo netikėto garso ar staigaus judesio, jie jautriai reaguoja į šviesą ar prisilietimus, tačiau visiškai drąsiai ropoja link žemyn vedančių laiptų ir net neketina sustoti. Taip yra todėl, kad gimdami turime tik instinktų lygmeniu pasireiškiančią baimę, visos kitos mūsų gyvenime atsirandančios baimės yra įgytos. Jei visi vaikai įveikia vaikščiojimo ant dviejų kojų baimę, tai plaukimo ar šuolio su parašiutu baimę pavyksta įveikti tikrai ne visiems. Kuo didesni augame, tuo daugiau baimių užsiauginame. O tuomet jas sėkmingai arba ne visai sėkmingai įveikinėjame. Kiti savo baimes ignoruojame.

Iš kur atsiranda mūsų baimės?

Baimės į mūsų gyvenimus ateina dviem keliais:

• per mūsų patirtį: kartą ar kelis kartus su durimis stipriai pirštus prisivėręs vaikas kurį laiką bus atsargesnis, o štai baseine skendęs vaikas, gali labai ilgai nedrįsti lipti į vandenį.
• per auklėjimą: dažnai tėvai norėdami sudrausminti vaikus pradeda juos gąsdinti. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jis tiki tėvų gąsdinimais. O vėliau ima bijoti pasilikti vienas namuose, paklausti ko nors „piktos“ pardavėjos, arba įsitempia sustabdytas/sustabdyta policijos pareigūno.

Mes, suaugusieji, vaikus su pavojais supažindiname aiškindami jiems ir perspėdami. Tačiau, vaikai mokosi ne tik iš mūsų pasakojimų, bet ir per pavyzdį, t. y. stebėdami mūsų pačių elgesį. Mes perduodame vaikams ne tik savo mintis, nuostatas ir vertybes, bet ir savo jausmus, įskaitant visas savo baimes. Jei mama ar tėtis siaubingai bijo eiti pas stomatologą, neabejokite, kad vaikas to nepajus ir nebijos. Todėl jei norime, kad mūsų vaikai turėtų kuo mažiau baimių, mes ir patys turime jas įveikti.

Ko mes labiausiai bijome?

Baimių gali būti pačių įvairiausių ir kiekvieną iš mūsų jos veikia skirtingai. Kažkas bijo aukščio, kažkas uždaros erdvės, o kažkam baimė būti atstumtam gali būti pats baisiausias dalykas gyvenime. Baimes, kaip minėjau anksčiau, gali sukelti ankstesnė nemaloni patirtis. Tačiau dažniausiai bijome dalykų, kurių nepažįstame ir nesame patyrę. Kodėl taip bijome nežinomybės?

Čia daug kas priklauso nuo dar vaikystėje susiformavusio požiūrio į mus supantį pasaulį ir žmones. Ar pasaulis yra draugiškas ar pilnas pavojų ir piktų žmonių, kurie tik ir laukia, kad mums nepasisektų.

Viena iš mums visiems gerai pažįstamų baimių – vertinimo baimė. Vienų mokymu metu paprašiau dalyvių įvardinti keturias jiems svarbiausias vertybes, kuriomis jie vadovaujasi savo darbe. Salėje tapo tylu ir galima buvo pajusti įtampą. Tuomet kažkas pakomentavo, kad bijo suklysti. Kaip galima suklysti dalinantis savo nuomone? Suklysti neįmanoma, bet kiti mūsų nuomonę gali įvertinti neigiamai, o mes juk to nenorime. Mes bijome vertinimo, nes nenorime būti nesuprasti ir atstumti.

Kažkada, kai vienam išgyventi atšiauriomis sąlygomis buvo neįmanoma, grupės atstūmimas galėjo reikšti pražūtį. Kas šiandien slypi po mūsų vertinimo baime? Nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas, negatyvus požiūris į pasaulį ir aplinkinius įkalina mus nesėkmės baimėje. Baimės jausmas, kuris turėtų mus saugoti nuo pavojų vis dažniau ir dažniau apriboja mus nuo naujų galimybių.

O didžiausia mūsų kasdien patiriama baime tampa baimė suklysti! Todėl jau nuo mažens svarbu yra vaikui nuolat sakyti, kad jis yra vertingas toks koks yra, nepriklausomai, kaip šiandien buvo įvertintas.

Kaip padėti vaikui įveikti baimę?

Vaikų, kaip ir suaugusiųjų, baimės gali būti dvejopos:

• Realios ir pagrįstos: vaikui pradėjus mokytis važiuoti dviračiu gali būti baisu nukristi.
• Įsivaizduojamos, neturinčios realaus pagrindo: baimė važiuoti autobusu arba liftu (jei vaikas niekada nebuvo užstrigęs).

Nepriklausomai nuo to ar atsiradusi vaiko baimė yra pagrįsta ar ne, jokiu būdu negalima jos ignoruoti raminant vaiką: „ko tu čia bijai“, „būk drąsus/drąsi“, „nėra ko bijoti“ ir pan. Ignoruojamos baimės gali virsti fobijomis, o tada ir jų įveikimo kelias daug ilgesnis ir sudėtingesnis. Mes galime apgauti savo baimę vengdami situacijų ir žmonių, kurie ją mums sukelia. Tačiau baimė savaime neišnyksta.

Kai mes ar mūsų vaikai susiduria su baime:

• Pirmiausia yra labai svarbu pripažinti, kad bijome ir įvardinti ko mes bijome. Tai gali būti visai nepagrįsta baimė, bet mes čia kalbame ne apie mus supančią aplinką, o apie savo jausmus. Net jei baimė kalbėti angliškai yra nepagrįsta, mūsų baimės jausmas, kuris mus apima kai reikia kalbėti angliškai yra pats realiausias.
• Pripažinus savo baimę, jei ji reali, turime susitikti su ja „akis į akį“. Einant į tokį susitikimą su savo baime galima savęs paklausti – kas blogiausio gali man nutikti? O numačius galimus realius pavojus, iš anksto apgalvoti ir pasiruošti kaip nuo jų apsisaugosime. Jei mokomės plaukti ir bijome nuskęsti, tikriausiai pradžioje neplauksime giliai, kur negalėtume pasiekti dugno. Tik veikdami mes galime susiformuoti teigiamą patirtį, kuri ateityje sumažintų mūsų baimes.
• Jei baimė neturi realaus pagrindo, galima ją nupiešti arba nupasakoti ją žodžiais. Mūsų emocijas sudaro mintys ir kūno pojūčiai. Kalbėdamiesi apie baimę, skaitydami knygas su vaikais ir analizuodami jas, bei padėdami kūnui atsipalaiduoti nuo baimės sukeliamos įtampos, galime sumažinti pačią baimę.

Kalbėkime su vaikais apie jų baimes ir skatinkime jas įveikti.