Ar kada skaičiavote kiek ekranų yra jūsų namuose? Paskaičiuokite visus, ir televizorius, ir kompiuterius, planšetes ir visų šeimos narių mobiliuosius telefonus. Tikriausiai kiekvienam šeimos nariui teks net ne po vieną, o po kelis ekranus. Ir tai yra puiku, nes technologijos neabejotinai atveria mums daug daugiau galimybių pažinti, bendrauti, tvarkyti reikalus ar pramogauti. Tačiau, kaip ir visa kita, technologijas turėtume naudoti saikingai, o svarbiausia mokyti to saikingo vartojimo savo vaikus.
Ekranų ribojimo svarbą vaikų pažintinių bei savireguliacijos gebėjimų vystymuisi pagrindžia ir moksliniai tyrimai (Šiuolaikinės informacinės technologijos ir mažų vaikų sveikata, 2017-2018. Vilniaus universitetas ir Lietuvos mokslo taryba https://lt.mediavaikai.lt/). Specialistai rekomenduoja vaikams iki 2 metų iš viso vengti ekranų naudojimo, o nuo 2 iki 5 metų leisti vaikams prie ekranų praleisti ne daugiau kaip 1 valandą per dieną. Nuo 5 iki 7 metų galima leisti vaikams ekranais naudotis ne daugiau kaip 2 valandas per dieną. O nuo 7 metų rekomenduojama ekranų naudojimą riboti iki 4 valandų per dieną. Vaikui augant svarbiau už buvimo prie ekranų laiką, tampa vaiko vartojamas turinys ir įsitraukimo intensyvumas. Taip pat labai svarbu, kad dėl įsitraukimo nenukentėtų vaiko dienos ir miego režimas.
Vaikai, kitaip nei suaugusieji, dar neturi susiformavusių stiprių savireguliacijos įgūdžių, todėl mūsų pareiga yra ne tik riboti vaikų laiką prie ekranų, bet ir padėti jiems patiems išmokti labiau kontroliuoti savo nenumaldomą norą kuo daugiau laiko praleisti su telefonu ar prie kompiuterio. Tai nėra lengvas uždavinys nei vienam iš mūsų, tai procesas, kuris reikalauja daug laiko ir kantrybės, nuolatinio stebėjimo ir stiprybės nepasiduoti vaiko manipuliacijoms. Bet kuo anksčiau susikursime ekranų naudojimo taisykles ir vaikui augant būsime nuoseklūs, tuo ir pačiam vaikui ateityje bus lengviau.
O pradėti kurti ekranų naudojimo taisykles, siūlyčiau nuo visų šeimos narių bendro pokalbio apie tai, kodėl jūsų šeimai yra svarbu susitarti kaip kiekvienas iš jūsų leisite laiką su mobiliu telefonu, kompiuteriu ar priešais televizorių. Svarbiausi akcentai čia galėtų būti rūpinimasis vienas kito tiek fizine, tiek psichine sveikata, nes ilgas buvimas prie ekranų išvargina mus, nors pradžioje to ir nejaučiame. Galima kalbėti apie tai, kad tokios pramogos kaip žaidimai, bendravimas per mobiliuosius įrenginius mus labai stipriai įtraukia, todėl iš anksto mūsų pačių priimtos taisyklės gali mums padėti kontroliuoti savo įsitraukimą, tam kad liktų laiko ir kitiems svarbiems dalykams. Mažiems vaikams būtinybę susikurti televizoriaus žiūrėjimo taisykles, gali palyginti su kelių eismo taisyklėmis, kurios mus apsaugo kelyje. Ekranų naudojimo taisyklės taip pat skirtos tam, kad apsaugotų mūsų akis, kad padėtų laiku nueiti miegoti ir pan. Su paaugliais galime kalbėtis apie tai, kad priimti susitarimai dėl naudojimosi skaitmeniniais įrenginiais sutaupys mums visiems laiko ir nereikės kiekvieną kartą iš naujo aptarinėti situacijos, bei padės išvengti konfliktų.
Esminiai dalykai, apie kuriuos reikėtų visiems pasikalbėti prieš priimant susitarimus, būtų:
- Laikas ir dažnumas prie ekranų: koks laikas ir dažnumas kiekvienam šeimos nariui pagal jo amžių ir poreikius būtų optimalus, kuris neturėtų neigiamo poveikio vystymuisi, fizinei ir psichinei savijautai, bei to šeimos nario kitoms veikloms ir pareigoms.
- Ekranų turinys: lankomų interneto svetainių saugumas, kokie žaidimai tinkami ir kokiu būdu juos gauti, kokios bendravimo socialiniuose tinkluose taisyklės ir kokie galimi pavojai.
- Dalinimasis informacija: kokia informacija ir su kuo yra saugu dalintis, kaip reaguoti į įtartinas užklausas ir pasiūlymus.
Norint priimti susitarimą, kuris visiems būtų suprantamas ir priimtinas, skubėti nereikėtų. Tokiam pokalbiui gerai būtų numatyti ramesnį vakarą, kai turime daugiau laiko ir organizuoti jį keliais etapais:
1) Pradžioje galime pasiūlyti visiems šeimos nariams išsakyti savo norus ir poreikius dėl ekranų naudojimo. Kiek laiko norėtų praleisti prie televizoriaus, be kokio įrenginio negalėtų gyventi ir pan. Nebijokime leisti vaikams fantazuoti ir nepulkime komentuoti, net jei jie pareikš norą visą savaitgalį žaisti kompiuterinius žaidimus. Mes šiame etape dar nepriimame jokių sprendimų. Tai yra puiki galimybė vaikams būti išgirstiems ir suprastiems. Taip pat nuoširdžiai pasidalinkime su vaikais ir savo mintimis, pavyzdžiui, kad norėtume visą dieną nieko neveikti ir žiūrėti televizorių.
2) Išklausę visų šeimos narių norus, pereikime prie jų įgyvendinimo galimybių aptarimo. Čia galima būtų kalbėti apie kiekvieno iš mūsų vaidmenį šeimoje, aptarti kokios yra mūsų pareigos ir atsakomybės. Taip pat galima aptarti kokie yra mūsų šeimos ir kiekvieno iš mūsų asmeniniai prioritetai (pvz. išvykos kartu, geri mokymosi rezultatai, kokybiškas miegas ir pan.). Taip palyginus mūsų norus ir esamą situaciją atitinkančias galimybes, bei mažesniems vaikams atsižvelgus į specialistų rekomendacijas, galima pasiūlyti susitarimus dėl ekranų naudojimosi laiko trukmės ir dažnumo.
3) Sudarant susitarimą ne mažiau už laiką praleistą prie ekrano, svarbu yra aptarti ir tinkamą tų ekranų turinį. Čia vertinga būtų padiskutuoti apie kuo platesnį galimų veiklų spektrą: pasyvi veikla (filmų, video įrašų peržiūra, žaidimai ir pan.), komunikacija (socialiniai tinklai, forumai, žaidimai realiu laiku su kitais žaidėjais ir pan.), mokymasis (dalyvavimas pamokoje, turinio kūrimas, lavinamieji žaidimai ir pan.). Svarbu yra padėti vaikams sudaryti šių veiklų balansą ir numatyti tai susitarime (pvz. per dieną prie ekranų praleisiu ne daugiau kaip X val., iš jų X val. bus skirta mokymuisi, X val. bendravimui su draugais ir X val. pramogoms).
4) Sutarus dėl ekranų naudojimosi laiko ir turinio, reikėtų aptarti ir susitarime užfiksuoti galimas išimtis ir kitas svarbias sąlygas, pvz. su vyresniais vaikais galima susitarti vieną kartą per mėnesį turėti dieną be ekranų ribojimo arba numatyti savaitgaliais vieną valandą daugiau laiko prie ekrano ir pan.
Prie kitų sąlygų rekomenduojama būtų numatyti situacijas ar veiklas, kuomet ekranų visai nenaudosime, pvz. valgome be ekranų, vienu metu nenaudojame kelių ekranų (pvz. jei žiūrime televizorių, tai nenaršome telefone ir pan.), vieną valandą prieš miegą nenaudojame mobiliųjų ekranų (bet galime žiūrėti televizorių), miegodami telefonus paliekame kitoje patalpoje arba jei reikia žadintuvo, toje pačioje patalpoje, bet toliau nuo lovos ir pan.
Susitarimai turėtų:
- būti visiems suprantami vienodai, kad vėliau nekiltų interpretacijų. Todėl juos reikėtų formuluoti trumpais sakiniais, konkrečiai ir aiškiai, o prieš užrašant būtinai pasitikslinti ar taip supratome. Taip pat svarbu aptarti kuo daugiau galimų variantų ir visus juos įvardinti susitarime, pvz. jei nusimatome kiek valandų per dieną naudosimės ekranais, tačiau vieną ar kelias dienas jais nesinaudojame, ar kitas likusias savaitės dienas galima naudotis ilgiau? Tokioje situacijoje vaikai tikrai norės derėtis „aš vakar visai nesinaudojau, kodėl negaliu šiandien šiek tiek ilgiau pažaisti?“, todėl svarbu iš anksto susitarti ar nepanaudotų valandų skaičius gali persikelti į kitą dieną ir pan.
- turėti galiojimo datą, po kurios galima būtų šiuos susitarimus peržiūrėti ir papildyti arba pakeisti. Rekomenduočiau pradžioje nusimatyti kuo trumpesnę susitarimo trukmę, kad ir savaitę, o vėliau ją galima ilginti. Po savaitės galėsite papildyti susitarimus nenumatytais atvejais arba atsisakyti nepasiteisinusių sprendimų. Tačiau svarbiausias susitarimo trukmės psichologinis aspektas yra tai, kad susitarimas netruks amžinai, tačiau turime laikytis šio susitarimo iki tol, kol galėsime jį persvarstyti. Vaikams tai ypač padeda mobilizuoti jėgas ir laikytis susitarimo iki tam tikros datos.
- numatyti pasekmes tiems, kurie nesilaikys susitarimų. Sugalvoti pasekmes susitarimo pažeidėjams pasiūlykite vaikams. Jiems ši veikla labai patiks, o vėliau patiems bus sunkiau prieštarauti savo pasiūlytiems variantams.
- būti taikomi visiems šeimos nariams vienodai. Susitarimų turėtų vienodai atsakingai laikytis tiek vaikai, tiek tėvai. Čia neturėtų būti daroma jokių išimčių, nei tėčiui dėl nenumatytų darbų, nei mamai dėl labai svarbių priežasčių. Geriausia būtų jei visos svarbios priežastys būtų įtrauktos į susitarimus. Tačiau tokiu atveju nepamirškime, kad ir vaikai turi teisę turėti svarbių priežasčių. Susitarimą galime užtvirtinti visų šeimos narių parašais.
Net jei vaikas nebus linkęs tartis ir norės, kad jo pasiūlymas būtų priimtas be jokių išlygų, galime jam/jai siūlyti tokį pasirinkimą: mes visi bendrai galime susitarti, tačiau jei tu nenori tartis, gali nedalyvauti pokalbyje, bet tuomet turėsi vadovautis mūsų pateiktomis taisyklėmis. Priėmus susitarimą būkime tvirti ir nepasiduokime vaikų spaudimui nukrypti nuo šio susitarimo iki jo galiojimo termino pabaigos.
Tokie susitarimai ne tik nubrėžia mums visiems ekranų naudojimo ribas ir suteikia aiškumo, jie moko vaikus derybų, žodžio laikymosi ir pagarbos vienas kitam. Įtraukdami vaikus į pokalbį, mes parodome, kad jų nuomonė yra svarbi ir kad mes ją vertiname. Tai suteikia vaikams pasitikėjimo savimi ir atsakomybės už savo veiksmus.
